Taisomas Pro Memoria

Nekrologai alpinistams.

==Giedrius Petras BERNATONIS==
Netekome kalnų entuziasto, Lietuvos alpinizmo vieno iš pradininkų, ištikimo bendražygio, gero bičiulio, tvirtos šeimos patriarcho, visada draugiško ir atviro. Velionis gimė 1940-08-28 Kaune, po sunkios ligos mirė 2023-04-20 Garliavoje.Mokėsi ir studijavo Kaune. Dirbo inžinieriumi- mechaniku autotransporto valdybų atsakingose pareigose Klaipėdoje ir Kaune.
Alpinizmo sportu susidomėjo 1958 m. Iki 1973 m. įvairiuose kalnų rajonuose įveikė apie 50 alpinistinių maršrutų, iš kurių sudėtingiausi į Džigito v. (Tian Šanyje, 6 s.kat.),  Šcharą, Dychtau, Mižirgi, Džangi-Tau, Koštan-Tau, (Kaukaze 4-5 s.kat.), Bodchaną (Pamyre 5B s. kat) ir kt. 1971 dalyvavo ekspedicijoje į Komunizmo (Ismail Samani) viršūnę ir kopė garsiuoju 6 s. k. (Budanovo) maršrutu. 1961-1973 m. penkis kartus tapo Lietuvos alpinizmo čempionu, tris kartus Baltijos  šalių alpinizmo čempionatų prizininku. Už įkopimus į penkias daugiau kaip 5000 m. aukščio Kaukazo Bezengi rajono viršūnes apdovanotas žetonu "Bezengi Žvaigždės" Nr. 355. Alpinistinė kvalifikacija - kandidatas į sporto meistrus, kalnų gelbėtojas.
Aktyviai dalyvavo Lietuvos alpinizmo organizacinėje veikloje, 1960 m. buvo įkurta Kauno Politechnikos Instituto alpinizmo sekcija, 1963 m. - Klaipėdos miesto alpinizmo sekcija.  Ilgametis Kauno m. alpinizmo sekcijos, vėliau- federacijos, pirmininkas, Lietuvos alpinizmo federacijos prezidiumo narys, nuo 2005 m. Lietuvos alpinistų-veteranų klubo “SENJORAS” pirmininko pavaduotojas, nuo 2007 iki 2017 šio klubo prezidentas. Alpinizmo veteranų ilgamečių ir nuolatinių susibūrimų jo „fazendoje“ organizatorius ir siela. „Balticum“ ir aukštuminių ekspedicijų dalyvių suvažiavimų vienas iš organizatorių. Iki paskutinių gyvenimo valandų rūpinosi išlaikyti alpinizmo veteranų bendrystę.
Nuoširdžiai užjaučiame Jo žmoną Aldoną, dukrą Jūratę, sūnų Tadą, du anūkus.<br>

''Velionis bus pašarvotas šeštadienį, balandžio 22 d 16 val. Gedulo rūmuose, J.Šimkaus 22, Garliava. Alpinistai atsisveikina 17 val.
Laidotuvės vyks sekmadienį 12 val.''

==Alfonsas Puidokas==
Netikėtai savo sodyboje Butrimonyse 2022 balandžio 4 d. mirė alpinistas senjoras [[Alfonsas Puidokas]], 2022 kovo 25 d. sulaukęs 80 m. Studijavo Kaune, ten vadovavo  miesto Alpinistų sekcijai, buvo svarbių ikopimų ir alpinistinių renginių dalyvis ir organizatorius, visada ramus, patikimas ir nepaprastai draugiškas. Daug nuveikė stiprindamas Vilniaus Edukologijos Univesiteto mokomąją bazę. Paliko gyvenimo ir įkopimų draugę Daratą, sūnų Jaunių, du anūkus, brolį ir kitus artimuosius. Užjaučiame. Palaidotas Ilguvoje, Šakių raj.

==Adomas Lukauskas==
Panevėžio alpinistas [[Adomas Lukauskas]] 11.1.1949 - 8.12.2021. Liūdi šeima Niujorke. Palaidotas Marijampolės r.
Šeimos prisiminimai [https://www.adomaslukauskas.com]

==Aleksandras Jurgelionis==
Liūdna naujiena - 2021 gruodžio 21 d. mirė žinomas alpinistas [[Aleksandras Jurgelionis]]. Už mėnesio jam būtų 85 metai. Gili  užuojauta artimiesiems ir visiems jį pažinojusiems. Atsisveikinimas su kremuotu velioniu gruodžio 24 d. (penktadienį) nuo 10  iki 15 val. Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šarvojimo salėje Nr.2 (Antakalnio g. 1).
Šv. mišios už velionį - gruodžio 26 d. (sekmadienį) 14 val. Kernavės bažnyčioje.  Laidojimas - Kernavės  kapinėse.
Nekrologas mūsų puikiam draugui: [[Vaizdas:Aliui_atminti.pdf]]

==Algimantas Juozas Kepežėnas==
Birželio 10 dieną, eidamas 84 metus, po sunkios ligos mirė Lietuvos kalnų slidinėjimo patriarchas, buvęs ilgametis šios sporto šakos federacijos prezidentas (1989-2006 m.), Pasaulio lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociacijos prezidentas, biologijos mokslų daktaras, alpinistas - aktyvus mūsų klubo narys Algimantas Juozas Kepežėnas. Apie jo gyvenimo žygius [https://www.sportas.info/ziemos-sportas/viso-pasaulio-lietuviu-kalnu-slidinejimo-bendruomene-neteko-savo-patriarcho/ skaitykite čia].

A. Kepežėnas bus pašarvotas Laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“ Vilniuje birželio 15 d. nuo 10 val. Urna su velionio pelenais išnešama 14 val.
Birželio 15 d. 9 val. Pal. Jurgio Matulaičio bažnyčioje bus aukojamos Šv. mišios už mirusįjį.
Velionis bus palaidotas netoli Rumšiškių esančiose Lašinių kaimo kapinėse šalia savo tėvų.

==Tamara Zubkevič Jukkel==
Ir vėl liūdna žinia-šiandien 2021-04-25 mus paliko 1959 metų laidos alpinistė [[Tamara Zubkevič Jukkel]]. Pirmoji Tamaros įkopta viršūnė Gumači Kaukaze, taip pat dalyvavo alpinistinėse ekspedicijose Pamyre ir Tian Šanėje. Tamara aktyviai dalyvavo alpinizmo veteranų veikloje. Laidotuvės vyks antradienį Vilniuje. Užjaučiame ir liūdime kartu su sūnumi Vadimu ir anūkais.

==Juozas Jakštys==

Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2021 m. balandžio 18 dieną mirė pirmosios kartos alpinistas [[Juozas Jakštys]]. Alpinistu Juozas tapo atvažiavęs į Kauną iš Kijevo, kur baigė Kijevo politechnikos institutą. Vidurinės mokyklos atestatą gavo Sibire, kur su tėvais bolševikų buvo išvežtas. 
Kalnuose praleido daug vasarų, dirbo alpinizmo instruktoriumi Sakartvelo alpinistinėje stovykloje.
Atsisveikinimas su Juozu Jakščiu vyks Laidojimo namuose Jonavos gatvėje trečiadienį nuo 10 iki 14 val. ir ketvirtadienį nuo 10 iki 15 val. Laidotuvės Eigulių kapinėse.
Reiškiame gilią užuojautą žmonai Teresei, vaikams, anūkams ir liūdim kartu.

==Ina Migla==

Netikėtai 2021 kovo 26 d. netekome žymios latvių alpinistės  [[Ina Migla|Inos Miglos]]. Jau nuo 1975 m. Ji bendravo su Lietuvos alpinistais instruktoriaudama, konsultuodama, dalyvaudama įkopimuose, varžybose, "Balticum" renginiuose. Iki pat paskutinių dienų dirbo su savo studentais, domėjosi ir palaikydavo ryšį su lietuviais, turėjo gražių planų. Užjaučiame Jos vyrą Aldį, artimuosius ir visus Latvijos alpinistus.
Laidotuvių dieną kovo 31 d. 15 val kviečiame uždegti žvakutes ir rimtyje pagerbti Išėjusiąją į amžinybę.

==Saulius Jurevičius==

Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2021 m. vasario 18 d Panevėžyje mirė alpinistas [[Saulius Jurevičius]]. Reiškiame nuoširdžią užuojautą jo  artimiesiems ir kartu liūdime.
Laidojamas Panevėžyje, Šilainių kapinėse.

==Stasys Žebrauskas==

Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2020 m gruodžio 10 dieną Kaune mirė alpinistas [[Stasys Žebrauskas]], žinomos alpinistės Virginijos Kriščiūnaitės Žebrauskienės vyras. Reiškiame nuoširdžią užuojautą  vaikams Elinai ir Tadui, gausiam anūkų būriui, visiems artimiesiems ir kartu liūdime.

==Julius  Jurgelionis==
Liūdna naujiena - 2020 liepos 14 d. mirė žinomas architektas ir alpinistas [[Julius Jurgelionis]]. Už pusmečio jam būtų 84 metai. Gili užuojauta artimiesiems ir visiems jį pažinojusiems

==Rimvydas Nogis==

Po ilgos ir sunkios ligos 2020-02-15 mirė alpinistas [[Rimvydas Nogis]]-Navickas. 1965 ir 1966 m. įkopė Kaukaze. Aukštuminėje ekspedicijoje 1967 m. pasiekė antrą vietą Lietuvos pirmenybėse. 1968 ir 1969 m. įkopė Tian Šanyje, 1970 m.- Pamyre, 1974 m. - Kaukaze. Giliai užjaučiame jo Žmoną, abi dukras, sūnų, šešis anūkus ir kitus artimuosius. Laidojamas Vilniuje Kairėnų kapinėse. 

==Nijolė Volungaitytė==
Šiandien, 2020-01-07, mus paliko pirmosios kartos alpinistė [[Nijolė Volungaitytė]]. Atsisveikinti galėsime rytoj, sausio 8 dieną nuo 14 iki 20 val. šarvojimo salėje prie šv. Antano bažnyčios. Po kremavimo, sausio 9 dieną 8 val., mišios šv. Antano bažnyčioje. Urna išnešama iš šarvojimo salės 12 val. Laidotuvės Petrašiūnų kapinėse. Reiškiame gilią užuojautą dukrai Agnai, artimiesiems ir kartu liūdime.

==Mindaugas Skučas==

Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2019 m sausio 16 dieną JAV Hiustone mirė alpinistas [[Mindaugas Skučas]]. Reiškiame nuoširdžią užuojautą jo vaikams Gražinai ir Viliui, anūkams, visiems artimiesiems ir kartu liūdime.

==Virginija Kriščiūnaitė Žebrauskienė==

Netikėtai mus paliko [[Virginija Kriščiūnaitė Žebrauskienė]]. Savo laiku ji įkopė į daug aukštų kalnų. Viena iš pirmųjų alpinistų kopė Pamyro kalnuose. 1967 m įkopė į Lenino (dabar Avicenos) viršūnę ir tapo antra moterimi Pabaltyje, viršijusi 7000 mvjl. aukštį. Sukūrė darnią šeimą, užaugino šaunuolius sūnų ir dukrą ir būrį anūkų. Baigusi Kauno politechnikos institutą, daugelį metų dirbo kelių projektavimo institute kur suprojektavo tūkstančius kilometrų Lietuvos kelių. Važiuodami pagrindiniu Lietuvos keliu iš Kauno į Vilnių prisiminkime jį projektavusią Virginiją.
Iki paskutinių dienų ji buvo aktyvi keliautoja, visiems dalino savo gerumą.
Reiškiame gilią užuojautą vyrui Stasiui, vaikams Tadui ir Elinai, jų vaikams ir visiems artimiesiems. Kartu liūdime.

==Petras Tulevičius==

2018 rugsėjo 05 d. mirė vienas pirmųjų Lietuvos alpinistų, įkopimų dalyvių ir organizatorių [[Petras Tulevičius]]. 1960 m Petras dalyvavo pirmoje Lietuvos alpinistų savarankiškoje alpinistų ekspedicijoje [[Tian Šanis|Tian Šanyje]]. Karakolo tarpeklyje kopė į pirmąsias Lietuviškas viršūnes. Tai buvo antras kopimas į [[Lietuvos alpinistų]] ir [[Gedimino Akstino]] viršūnes. Ekspedicijoje atliko svarbų gydytojo darbą ir savo profesionalumą parodė teikdamas pagalbą vietiniams kirgizams, ganiusiems kalnuose savo kaimenes. Aktyviai bendravo su savo kartos alpinistais ir po sportinių įkopimų pabaigos. Liūdime netekę puikaus gydytojo ir draugo. Reiškiame gilią užuojautą žmonai Jūratei, sūnui Sauliui, anūkams ir artimiesiems.

==Stasys  Miglinas==

2018 sausio 28 d. mirė žinomas alpinistas, daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių alpinizmo čempionas bei prizininkas, vienos iš pirmųjų lietuvių aukštuminių ekspedicijų į Avicenos v. Pamyre dalyvis, pirmųjų įkopimų į Lietuvos, Čiurlionio ir Donelaičio v. komandų narys [[Stasys Miglinas]].
Reiškiame gilią užuojautą Jo žmonai Aldonai, sūnums Mariui ir Gediminui, visiems artimiesiems.

Atsisveikinimas su Velioniu 2018 m. sausio 30 d.(antradienį) nuo 17 val Antakalnio laidojimo rūmų už šv. Petro ir Povilo bažnyčios trečiojoje salėje.

Urna palydima sausio 31 d. 13 val.

[http://alpinizmo.vikis.lt/wiki/index.php/Kalnuose_%C5%BEuvusi%C5%B3_alpinist%C5%B3_kapai,_nekrologai#Stasys_Miglinas Nekrologas Stasiui Miglinui].

==Donatas Vasiliauskas==

2017 m. rugpjūčio mėn. 02 d. mirė garsus gydytojas kardiologas, habilituotas daktaras, profesorius [[Donatas Vasiliauskas]]. Nuo 1970 m. dirbo Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos institute (dabar Kauno medicinos akademijos Kardiologijos institutas). Nuo 1979 m. vadovavo Kauno medicinos akademijos Kardiologijos instituto Kardiologinės reabilitacijos laboratorijai. 1984 m. už sergančiųjų ischemine širdies liga atkuriamojo gydymo sistemą jam kartu su kitais mokslininkais buvo paskirta Lietuvos valstybinė premija. Bendros Lietuvos ir Prancūzijos uždarosios akcinės bendrovės, teikiančios privačias medicinos paslaugas ir vykdančios pirminę ir antrinę ischeminės širdies ligos profilaktiką, vadovas. Nuo 1995 m. vadovavo Lietuvos širdies asociacijos Kauno skyriui. Alpinistų bendruomenė reiškia nuoširdžią užuojautą Donato Vasiliausko artimiesiems ir kartu liūdi.

==Vytautas  Viršilas==

Su giliu liūdesiu pranešame, 2016 metų birželio mėn. 20 dieną mirė žinomas alpinistas, ilgametis Lietuvos alpinizmo federacijos prezidentas, [[Vytautas Viršilas]]. Reiškiame gilią užuojautą žmonai Zitai, dukrai Kristinai, sūnui Gediminui, anūkams ir kartu liūdime. [http://alpinizmo.vikis.lt/wiki/index.php/Kalnuose_%C5%BEuvusi%C5%B3_alpinist%C5%B3_kapai,_nekrologai#Vytautas_Vir.C5.A1ilas Nekrologas Vytautui Viršilui].

==Erdvilas Adomaitis==

Su giliu liūdesiu pranešame, 2016 metų balandžio 21 dieną mirė daugkartinis alpinizmo čempionas [[Erdvilas Adomaitis]]. Reiškiame užuojautą Rūtai Adomaitienei, vaikams, anūkams ir artimiesiems.

==Danutė Skučienė==

2016 m. kovo mėn. 02 d. mirė žinoma Lietuvos alpinistė, pirma moteris Pabaltyje įkopusi į 7000 mvj viršijantį kalną [[Danutė Šukytė Skučienė]]. Nuoširdžiai užjaučiame vyrą Mindaugą, sūnų Vilių, dukrą Gražiną, visus artimuosius ir kartu liūdime. 
Kovo mėn. 04 d. 08 val. ryto už velionę bus aukojamos mišios Kauno šv.Antano bažnyčioje. Atsisveikinimas nuo 09 val. šarvojimo pirmoje salėje prie šv.Antano bažnyčios. Išlydėjimas į 
Romainių kapines 15 val.

==Jonas Čijunskis==

Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2015 m. vasario 24 d. mirė žinomas alpinistas, "Nemuno" draugijos alpinistų sekcijos Jonavoje įkūrėjas [[Jonas Čijunskis]]. Laidotuvės - jo tėviškėje, Viekšnių kapinėse.

Reiškiame gilią užuojautą žmonai Elvyrai ir artimiesiems.

== Stasė Subatienė ==

Reiškiame gilią užuojautą[[Algirdas Subata| Algirdui Subatai]] netekusiam mylimos žmonos Stasės Subatienės.

Laidotuvės įvyks  2015 m. sausio 25 d. Elektrėnų kapinėse.

== Giedrė Gučaitė ==

Staigiai ir netikėtai 2014 m. rugsėjo 29 d. mus paliko, ir iš šeimos ir alpinistų senjorų tarpo į Amžinybę  išėjo dailininkė [[Giedrė Gučaitė]]. Po kremacijos Ji bus pašarvota senelio Antano Žmuidzinavičiaus name - muziejuje (Putvinsko g.64, Kaunas). Atsisveikinimas su velione: spalio 1 d.(trečiadienį) nuo 11 iki 20 val., spalio 2 d. (ketvirtadienį) nuo 11 val. Po atsisveikinimo  13 val. urna bus vežama laidoti į Eigulių kapines.

Nuoširdžiai užjaučiame vyrą ir bendražygį [[Jaroslavas Okulič-Kazarinas|Jaroslavą Okulič-Kazariną]], visą šeimą ir artimuosius.

==Augustas Kubilius==
Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2014 vasario mėnesio septintą dieną mirė daug metų kalnams atidavęs, alpinistinių ekspedicijų į Kaukazo, Tian-Šanio, Pamyro ir Altajaus dalyvis ir vadovas [[Augustas Kubilius]].
 
Reiškiame gilią užuojautą Augusto šeimai ir kartu liūdime.

Pašarvojamas prie Petro ir Povilo bažnyčios (salė kairėje pusėje).

Atsisveikinimas vasario 9 d. (sekmadienį) nuo 15 iki 20 val.

Šv. mišios - 18 val.

Laidotuvės - vasario 10 d. (pirmadienį) 13 val. Biržų senose kapinėse  (Kęstučio g.).
Iš Vilniaus išvežama 10 val.

==Marija Melinskaitė==
Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2013 m. spalio mėnesio 28 dieną mirė viena pirmųjų Lietuvos alpinisčių, 1960 metų alpinistinės ekspedicijos į Tian Šanę vadovė, [[Marija Melinskaitė]].

Reiškiame gilią užuojautą artimiesiems.

Marija pašarvota laidojimo namuose prie Šv.Antano bažnyčios.

Lankymas šiandien (trečiadienį) nuo 14 val. Bendražygiai lankys 17 val.

Karstas išnešamas ketvirtadienį 13 val.

Laidotuvės Romainių kapinėse.

==Algirdas Norkus==
Su giliu liūdesiu pranešame, kad 2013 m. rugsėjo 24 d. netikėtai mirė [[Algirdas Norkus]].

Algirdas gimė Šiauliuose 1940 m. vasario 15 d., 1958 m. baigė Šiaulių Juliaus Janonio vidurinę mokyklą (dabar – gimnaziją), 1963 m. baigė Kauno politechnikos instituto (dabar – technologijos universiteto) pramonės šiluminės energetikos inžinieriaus specialybę.
Dirbo šiluminės energetikos įmonėse inžinieriumi, santechnikos įmonės vadovu, tiesė šilumines trasas Panevėžyje, Radviliškyje, Vilniuje. Nepriklausomos Lietuvos metais perėjo į privatų verslą, jo įkurtos ir vadovaujamos baldų įmonės produkcija buvo realizuojama daugelyje Lietuvos miestų, Rusijoje, Ukrainoje.

Algirdas Norkus Kaukazo ir Tian Šanio kalnuose įveikė daug sudėtingų maršrutų: dalyvavo Pirmoje Lietuvos alpinistų ekspedicijoje į kalnus, kurios metu įkopė į pirmąsias lietuviškais pavadinimais Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnes (1960 m.), vėliau kopė į Teke Toro 3b (1961 m., Lietuvos pirmenybėse pirma vieta), Karabaši, Koštan Tau (1963 m., Lietuvos pirmenybėse pirma vieta), Kundium Mižirgi, Džangi Tau, Mises Tau, Uralas (1964 m., Lietuvos pirmenybėse antra vieta), Ukiu, Uluauzbaši, Dych Tau (1965 m., Lietuvos pirmenybėse pirma vieta) ir kitas viršūnes. Meilė kalnams išliko visą laiką, ir vyresniame amžiuje jis dažnai atostogaudavo pas draugus Alpėse.
Šviesus Algirdo Norkaus – gabaus inžinieriaus, sumanaus verslininko, įžymaus alpinisto – atminimas visada išliks mūsų širdyse.

Reiškiame gilią užuojautą Algirdo artimiesiems.

==Elena Šaduikienė==

Staigiai ir netikėtai Likimas pasiglemžė, mus paliko ir iš šeimos ir alpinistų senjorų tarpo į Amžinybę 2012-10-01 išėjo [[Elena Stankevičiūtė Šaduikienė]]. Ji bus pašarvota Olandų gatvės Laidojimo rūmuose (didžioji salė Nr.6) Atsisveikinimas su velione: spalio 3 d.(trečiadienį) nuo 14 iki 19 val. spalio 4 d. (ketvirtadienį) nuo 10 iki 20 val. Penktadienį anksti ryte iškeliaus kremavimui. Spalio 6 d. (šeštadienį) 9.30 val. bus aukojamos šv. Mišios Mikalojaus bažnyčioje (senamiestyje). Po Mišių urna bus vežama laidoti į Karveliškių kapines. 

Nuoširdžiai užjaučiame vyrą ir bendražygį Vilių Šaduikį, jų dukras, artimuosius.

==Alfonsas Jakštas==
NETEKOME NUOSTABAUS ŽMOGAUS IR ALPINISTO [[Alfonsas Jakštas|ALFONSO JAKŠTO]] (1938-05-20 - 2012-01-02)

[[Vaizdas:Jakšto_kapas.jpg|400px|thumb|none|Atsisveikinimas prie A. Jakšto kapo]]

Nekrologas [[Alfonsas Jakštas|Alfonsui Jakštui]]: [[Media:Jakštas.pdf|Jakštas.pdf]]

==Aurelija Mozūraitytė==
2011-11-11  penktadienį 19:45 auto įvykyje Vilniuje žuvo [[Aurelija Mozūraitytė]] - alpinistų aplinkoje plačiai žinoma, daug įkopimų ir
slidinėjimo draugų turėjusi, eilę metų organizavusi sportinę veiklą, o vėliau pasišventusi alpinistų senjorų bendruomenei.
Užjaučiame skaudžią netektį patyrusią Jos seserį, artimuosius ir visus bendražygius alpinistus.

Šv. Mišios bus aukojamos Vilniaus Katedroje 2011-11-13 17:30.

Atsisveikinimas su Aurelija Mozūraityte įvyks  penktadienį, lapkričio 18 d  13-20 val.Šarvojimo patalpose Antakalnio 124A (įvažiavimas nuo degalinės)
 
Laidotuvės Jurbarko raj. Eržvilke  šeštadienį lapkričio 19 d. 12:00 Eržvilko bažnyčioje aukojamos šv. Mišios.

==Antanas Čergelis==
2011-05-24 mirė alpinistas [[Antanas Čergelis]]. Reiškiame artimiesiems gilią užuojautą.

==Eugenijus Lašovas==
Su giliu liūdesiu pranešame apie alpinisto [[Eugenijus Lašovas|Eugenijaus Lašovo]] mirtį. 
Velionis pašarvotas Partizanų gatvėje prie baldų parduotuvės. Karstas išnešamas šeštadienį (2008-09-06) 14:00.

==Kastytis-Konstantinas Zubovas==

Atsisveikinus su alpinistu.                    [[Vaizdas:Kastis10.jpg|200px|right|thumb|Kastis, 1971]]

Lietuvos alpinistų šeimą ištiko skaudi nelaimė - mirtis išplėšė iš mūsų tarpo puikų žmogų, alpinistą, draugą ir bičiulį Konstantiną Zubovą.

Konstantinas jau niekuomet nebevaikščios Kauno gatvėmis, kur jis prieš 31 metus gimė, kur užaugo, dirbo. KPI absolventas architektas K.Zubovas nebepalinks prie brėžinių Žemės ūkio projektavimo institute. Mūsų Kastis (taip alpinistai jį vadino) niekuomet nebegrįš į taip mylėtus kalnus, nesidžiaugs nugalėtomis viršūnėmis. Kalnuose mes jau niekuomet nebesiremsime į jo tvirtą ranką, nematysime giedrios šypsenos, nesusirišime su juo viena virve. Tuo negali patikėti. Bet Kaune šviežiai supiltas smėlio kauburėlis...

Kalnus K.Zubovas mylėjo visa širdimi. Nuo 1961 metų susitikdavo su jais beveik kas vasarą. Ypač puikiai jis kopdavo uolomis. Techniškai ir racionaliai mokėjo įveikti klastingus ledynus. Įgimtas Kasčio ramumas, vidinės pusiausvyros jėga, koordinacija padėdavo jam ir jo bendražygiams sudėtingiausiose situacijose. Kalnai dosniai dovanojo Kasčiui dvasinį džiaugsmą ir sportinius titulus. Nuo 1966 metų K.Zubovas – alpinizmo instruktorius. 1967 m., įkopęs į Lenino viršūnę (7134 m), jis tapo Lietuvos ir Pabaltijo čempionu. 1970 metais Kastis įgyvendino savo seną svajonę: Pamire įkopė į 5794 metrų aukščio viršūnę, pavadintą jo senelio M.K.Čiurlionio vardu. Tais pat metais Kastis vėl buvo apdovanotas respublikos čempionų medaliu, o įkopęs į Tadžikistano viršūnę sunkiausiu – šeštos kategorijos – maršrutu, visiškai priartėjo prie sporto meistro normos.
Daug gražių planų Kastis kūrė 1971 m. vasarai. Alpinizmo sezoną jis pradėjo Tianšanyje, kur Alaarčios alpinizmo stovykloje dirbo instruktoriumi ir ruošėsi TSRS pirmenybėms. Tačiau Lietuvos rinktinės kapitonas jų nesulaukė...

Gražios, bet klastingos Koronos viršūnės uolos nusviedė jį į prarają. Kastis kopė pirmas. Įkalė vieną kablį, pradėjo kalti kitą, susvyravo, griebėsi už atbrailos, tačiau ji buvo netvirta. Teliko viena viltis – virvė ir ją laikančios tvirtos draugų rankos. Bet virvė trūko, nutraukdama ir mūsų Kasčio gyvybės giją. Bendražygiai nieko negalėjo padaryti...

Skaudu ir liūdna atsisveikinti su draugu. Bet tavęs, Kasti, mes nepamiršime. Bendrų žygių šiluma ir draugystė lydės mus kalnuose. Tavo vardą mes visuomet tarsime su pagarba ir meile. Tu buvai tikras alpinistas, ir mes didžiuojamės, kad galime sakyti, jog esame Tavo draugai.  

Vilius Šaduikis                                                                                             

Laimonas Tapinas  KALNUOSE SU KASTYČIU ZUBOVU	

Kastytį  Zubovą prisimenu iš 1966 metų vasaros, kurią drauge praleidome Kaukaze alpinistų stovykloje, berods tai buvo Adyl-Su. Tiesa, pasakymas „drauge praleidome“ gana sąlyginis, nes aš buvau tik pradedantis alpinistas, vos antrą vasarą atvažiavęs į kalnus, o Kastytis buvo mūsų grupės instruktorius. Kitaip sakant, ir vadas, ir patarėjas, ir mokytojas, nes instruktorius ne tik atsako už kopiančios į viršūnę grupės saugumą, bet nuo jo nemažai priklauso: kaip tu jausiesi, ko tu išmoksi ir ką patirsi kalnuose. Instruktoriais tais laikais daugiausiai dirbdavo bene maskviečiai. Kaip į jų gretas „įsispraudė“ lietuvis K.Zubovas, nežinau, tik galiu paliudyti, kad jis buvo labai techniškas alpinistas ir puikus žmogus. Santūrus, ramus, į viską žiūrintis su savitu zubovišku humoru. Tai buvo instruktoriui itin svarbios savybės, nes iš alpinistų tik po 2 – 3 metų atsisijoja savanaudžiai, lepūnai ir lieka patikimi ir stiprūs žmonės. O tarp mūsų grupėje tą vasarą buvo visokių – ir labai gerai apie save manančių, ir į vaidus linkusių, ir fiziškai silpnų. Tad sunku būtų buvę įsivaizduoti grupės savijautą, jei ne Kastytis. Jis nesidėjo didžiu ir viską išmanančiu. Tiesiog ramiai paaiškindavo, parodydavo, kas buvo svarbiausia. Kopiant į viršūnę, be didelių kalbų paimdavo pats ar išdalydavo kitiems pailsusio kopėjo tempiamas malkas ar kitus daiktus.
Apskritai, jis kalnuose atrodė labai natūraliai, tarsi būtų čia gimęs, lengvai ir grakščiai judėjo, nors kaip ir mes čia praleisdavo trumpas savo atostogas. Neįsidėmėjau iš tos vasaros kokių nors įpatingų nuotykių, o jų ir negalėjo būti, nes buvom pradedantys, į sudėtingas viršūnes mūsų dar niekas neleido. Tad daugiau treniravomės – laipiojome uolomis, mokėmės nusileisti nuo ledyno ar persikelti per sraunią upę. Tačiau Kastyčio buvimas tarp mūsų reiškė labai daug. Jam esant tiesiog neįmanomi buvo kivirčai, konfliktai. Jis piktumus paprasčiausiai nuleisdavo juokais, nors pats nebuvo iš kalbiųjų. Daugiau tylėjo ir klausėsi mūsų plepėjimo kalnuose po neišpasakytai didelėmis pietų žvaigždėmis.
Teko susitikti su K.Zubovu ir vėliau, Vilniuje, per alpinistų susiėjimus, bet atminty įstrigo ta fantastiškai graži 1966 metų vasara ir po penkerių metų bičiulio alpinisto telefono skambutis:
-	Nebėra Kastyčio... Žuvo Tian-Šanyje.
-	Tuo neįmanoma buvo patikėti. Kaip galėjo kalnuose mirti K.Zubovas, kuris buvo toks stiprus, kuris kalnuose jautėsi tarsi savo stichijoje?...   

LIETUVOS  ALPINISTŲ  MEMORIALAS. Paskutinis  Karūnos  bokštas

Lietuvoje žydint liepoms, kalnuose, įkaitintuose saulės, „einant“ lavinoms, noris kalbėti apie Kastį, - Konstantiną Zubovą, 1971.VII.2 žuvusį kopiant į penktąjį Koronos (lietuviai vadina ją Karūna) bokštą Tian Šanyje... Apie Kastį. Kitaip jo niekas nė nevadino. Tiesa, 1962 m. vasarą, praleistą su keturiais draugais, KPI studentais, Uzunkolo ir Ala Arčios alpinistų stovyklose, gavo dar ir indėnišką vardą – Ramusis  Buivolas. Pelnė jį, matyt, dėl ramaus ir tvirto būdo, kurį „atsinešė“ iš vaikystės. Dar mažas būdamas, - prisimena D. Čiurlionytė-Zubovienė, - turėjo du, atrodo, nesuderinamus bruožus: buvo lėtas, flegmatiškas, o drauge nepaprastai judrus. Galbūt pastebėjo tai ir Rokas , Kasčio sūnus, 1971-ųjų liepą pasakęs: „Buvo du Kasčiai – vienas žuvo, o kitas grįš ir gyvens su mumis“. Tik kuris? Tuomet juk būtų ne tikras, ne tas, ne Kastis. 

Ramus, flegmatiškas jis būdavo per varžybas. Iš lėto, sakytum, mėgaudamasis laipiodavo dolomito uolomis, stūksančiomis Nemunėlio pakrantėje. (Jas pats, kartu su V.Viršilu, ir surado: labai norėjo turėti „savo uolas“ – Lietuvoje). Varžybos, sportas, dirbtuvės, lengvai įveikiamos kliūtys Kasčio nedomino, prizai nerūpėjo. Pats laimėjęs, nuskriaudi, pažemini kitą, - sakydavo.
Kas kita kalnuose, kai grumtis tekdavo su gamta, kartais rizikuojant gyvybe, kai grėsmė būdavo tikra. Tuomet veikdavo greitai, ryžtingai, pasinaudodamas mažiausiais iškyšuliais ir plyšeliais; uolomis laipiodavo kaip katinas, - prisimena E.Adomaitis.

1970m., kopiant į Babelio viršūnę Pamyre nuslydo A.Kubilius – pakibo ant virvės virš bedugnės. Kasčio išradingumo ir greitos reakcijos dėka, alpinistą, mintyse jau atsisveikinusį su gyvenimu, pavyko ištraukti. Namiškių paklaustas: „O jeigu nebūtumėt ištraukę? „ – Kastis tepasakė: „Ką gi, kabotų dabar, kaip koks velykinis kumpis po gegne“. Pavojus buvo praėjęs – galima ir pasišaipyti iš kitų ir savęs. Kaip tuomet, kai kopiant į Lenino viršūnę, iki pažastų susmego į užsnigtą plyšį. Pasirėmęs alkūnėmis į atbrailą juokėsi: dabar tik pamačiau, kad saulė šviečia.
Tais pačiais 1967-aisiais Komunizmo papėdėje, kai Lietuvos alpinistai, išvarginti gelbėjimo darbų (iš 5300 m. aukščio per ledokritį teko nešti sužeistus kazachų alpinistus, nublokštus lavinos), svarstė, tęsti ar nutraukti ekspediciją į aukščiausią SSRS viršūnę, Kastis pasakė: „Alpinizmas – pavojingas sportas. Tai mes žinojome dar pradėdami ir privalome niekad nepamiršti. Tai, kas įvyko, nėra kažkas ypatinga, tai neturėtų mūsų sulaikyti“. Juk Lietuvos alpinizmo pradininkų G.Akstino, V.Vosyliaus, F.Mieliausko žūtis nesustabdė Kasčio: 1959-aisiais sniego lavina nusinešė šiuos alpinistus, kylančius į Dychtau viršūnę Kaukaze; o Kastis tais metais pradėjo keliauti su KPI turistais.
 
Ekspediciją į Komunizmą vis dėlto teko nutraukti. Įkopti į jį lietuviams pavyko tik 1971 m., deja, be Kasčio. Tais metais jis buvo labai geros sportinės formos: 1969m. tapo kandidatu į sporto meistrus, 1970 m. įkopė į Tadžikistano viršūnę – Lietuvoje tuo metu tebuvo  devyni alpinistai, įveikę tokią sudėtingą (šeštos kategorijos) viršūnę. Kastis buvo paskirtas įkopimo į Komunizmą vadovu.
Prieš ekspediciją išvyko, kaip buvo įprasta, pasitreniruoti į Ala Arčios alpinistų stovyklą Tian Šanyje. Iš čia ėjo į pirmąsias savo viršūnes. Viena jų – pirmasis Karūnos bokštas. Ne vieną vasarą praleido čia su žmona Laima, teko pabuvoti net Rokui, tuomet tik dvejus metus tenugyvenusiam. Iš čia kas vasarą siųsdavo laiškus. Namiškiams: „... kai čia yra Laima, man atrodo, kad čia mano namai, ir aš iš čia važiuoju paatostogauti“. „Asilas labai daug paneša, - tai Rokui. – Daugiau net už mane, bet į kalną lipti tai aš geriau moku“. Bendradarbiams: „Lipti buvo labai statu, ir vis kas nors krito žemyn. Dažniausiai akmenys, kartais didumo sulig kėde, o kartais sulig trintuku“. Paskutinį baigė taip: „O dabar leiskite atsisveikinti. Kastis.

Lietuvos alpinistai artėjo prie Komunizmo, keli jau buvo išvykę iš Lietuvos. Laima Ala Arčios stovykloje krovėsi daiktus, ruošėsi į namus – beliko sulaukti Kasčio iš Karūnos... Negrįžo. Aštri uolos briauna perrėžė virvę...

Parvežė. Petrašiūnų kapinėse supylė kauburėlį, miniatiūrinį kalną, keterą, kuria eina į viršūnę – Elbrusą, Leniną, Babelį, Čiurlionį, Tadžikistaną, Tetnuldos aukoms atminti ir ... Karūną.

Kastis atėjo iš vaikystės, - sako D.Čiurlionytė – Zubovienė. – Sekmadienio vidudienį su laimės marškinėliais. Tai buvo 1940 metai.
Iš vaikystės atsinešė nenumaldomą norą kilti aukštyn. Augant pačiam ir viršūnės augo.
Ne tik iš vaikystės, man regis, atėjo Kastis. Dar iš senelio paveikslų, kuriuose buvo „įspėtas“ anūko likimas: laidotuvių procesija, kylanti tarp kiparisų vingiuotu kalnų taku: žinia, kurią kone kabindamas sparnu viršūnę, atneša juodas paukštis – tas pats, į kurį taikėsi Šaulys. Įspėjo M.K.Čiurlionis tą likimą ir laiške Devdorakėlei, ledyne esančiame prie Kazbeko:
„Žiūrėk, tarp sniegynų kalnų kariūnų, kalnų, šaunančių į viršų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Prie jo kojų debesys pridengė visą žemę; ten, apačioje, vyksta žemiški dalykai: maišatis, triukšmas, nerimas, bet debesys viską pridengė. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos, nuostabiai didingos, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazų ir malachitų, iš kristalų ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos, didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvertomis akimis, žiūri ir laukia. Pažadėjo ji, kad, saulei tekant, užsiplieskus karūnoms, spalvų chaoso ir spindulių šokio valandą uždainuos Saulei himną. Himną Saulei !  Prie jo kojų debesys pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos... „
                                                                                                    
Zita  Baranauskaitė

[[category:Alpinizmo veteranų klubas]]
[[category:Aktualijos]]
[[category:Pro Memoria]]