Taisomas Ušba

Paulius Bernardas Koncė

                      

1981 m. pavasarą mes, keturi alpinistai iš Lietuvos  Algis Gudelis, Eugenijus Bajoras, Rimas Neverauskas ir aš, Paulius Koncė '' Šcheldos'' alpinistinėje stovykloje ruošėmės  eksternu laikyti alpinizmo instruktorių egzaminus ir vakarais po sunkių treniruočių kūrėm planus vasaros žygiams. Jau buvo pabodusios ekspedicijos į Fanus, Pamyrą, Tian-šanį ir mintys ėmė suktis apie mums visiems pradžią davusį Kaukazą. Po nepaprastai sėkmingo 1980 m. sezono Fanų kalnuose, Čimtargos- Zindono rajone, geros dvi dešimtys mūsų alpinistų buvo pasiruošę patiems sudėtingiausiems įkopimams. Mums besitreniruojant ant  plataus ir galingo Šcheldos ledyno, žvilgsniais vis klaidžiodavome po apledėjusią link garsiojo Šcheldos  bokšto kylančią  sieną, bet ji atstumdavo savo atšiaurumu. Taip po truputį tarp mūsų nedrąsiai  ėmė pasigirsti Ušbos vardas. Pati gražiausia ir pati sudėtingiausia Kaukazo viršūnė mums kėlė tokią pagarbą, kad net nedrįsdavome garsiai prasitarti  kam  nors apie tai. Ta įžūli mintis tiesiog apsėdo mus ir ėmėme domėtis maršrutais į ją bei ankstesniųjų įkopimų patirtimi. Į Ušbą kopdavo tik labai patyrusių alpinistų  grupės, kurios siekdavo ne tik sportinių tikslų, bet ir kiekvienas iš jų troško pabuvoti jos viršūnėje, kuri yra  aukščiausias alpinistinės brandos bei meistriškumo etalonas. Deja, daugelis bandymų pasiekti tikslą baigdavosi nesėkmingai ir neretai tragiškai. Ušba visada buvo rūsti ir negailestinga lengvabūdiškam sprendimui ar klaidingai žengtam žingsniui.  Lietuvoje šią idėją priėmė gana santūriai, nes jau buvo vėloka organizuoti tokią rimtą ekspediciją. Be to pirmą kartą Lietuvos geriausi alpinistai ruošėsi dalyvauti    SSSR pirmenybėse, uolų klasėje Uzun-kolo rajone. Tačiau pagunda buvo tokia didelė, kad Lietuvos alpinizmo federacija nedelsdama patvirtino ekspedicijos štabą, į kurį įėjo:

#.J. Daugvila        - pavaduotojas

#.P. Koncė            -  pavaduotojas

#.P.  Tresčenkinas      -  ūkinio inventoriaus komplektavimas

#.V.  Čapkevičius      - gydytojas

#.K.    Navikas          - maistininkas   

      

Trenerius tradiciškai kvietėmės iš Latvijos - alpinizmo sporto meistrus Iną Miglą ir Aleksandrą Lukašenką, o gelbėjimo būrio vadu pakvietėme s.m. Viktorą Prazdnikovą iš Baltarusijos, buvusį mūsų trenerį alpinizmo instruktorių mokykloje. Kaip vėliau paaiškėjo, ekspedicijai labai trūko patyrusio radisto bei antro gydytojo, galinčio tiesiog daugiau likti bazinėje stovykloje. Kaip ir ankstesniais metais, ekspedicijos reikmėms laikinai "okupavome" Vyto Dumbravo garažą. Čia vežėme maisto produktus, kuriais rūpinosi Kęstutis Navikas. Problematiškiausia buvo su sportiniu bei ūkiniu inventoriumi, nes atsakingi už tai Ramusis Lapinskas ir Petras Tresčenkinas turėjo dalyvauti prieš Ušbos ekspediciją įvyksiančiame SSSR alpinizmo čempionate. Buvo aišku, kad geriausias inventorius turėjo tekti rinktinei, bet ir mes privalėjome turėti pakankamai kokybiškų palapinių, virvių ir kito sportinio inventoriaus, kad ekspedicija galėtų nepriklausomai pradėti sportinę veiklą. Gana greit sukaupėme likusią  reikalingą amuniciją, gausius asmeninius daiktus ir jau birželio 24 d. P. Besonovas išsiuntė konteinerį į Suchumį. Pagrindinė grupė, kurią sudarė 11 žmonių, išskrido iš Vilniaus ankstų liepos 10 d. rytą. Porą dienų anksčiau čia jau buvo atskridę prityrę pietietiškų tradicijų žinovai Laimis Buika ir Albinas Svirskis, kurie turėjo pasiimti konteinerį bei surasti transportą. Jie  mūsų jau  laukė su suderėtu  ir  pakrautu sunkvežimiu, teliko tik gretimame turguje nupirkti daržovių, vaisių ir pripildyti dujų balionus. Dar neįdienojus paliekame subtropinį Suchumį ir pasukame link kalnų. Taip tą pačią 1981 m. liepos 10 dieną pakylame į Svanetiją. Tai slėnis, išsidėstęs tarp Centrinio Kaukazo kalnų grandinės ir Mažojo Kaukazo kalnagūbrio,  kuriame nuo amžių gyvena išdidi ir garbinga svanų tauta. Žemiau Mazeri kaimo ant Dolra upės kranto, dėl toliau nepravažiuojamo medinio  ir siaubingai girgždančio tilto, iškrauname ekspedicijos amuniciją, maisto atsargas, statomės palapines. Su svanais susitariame dėl keletos arklių, kuriais galėtumėm užkelti dalį mūsų krovinio iki tako, vedančio link Ušbos ledyno. Jau po keliolikos minučių prisistatė smalsiosios svanų kiaulės. Tai įspūdingi padarai, apaugę ilgais šeriais ir snukiu ilgesniu už likusią kūno dalį. Jos tuoj pat ėmėsi "revizuoti" mūsų neapdairiai paliktas maisto atsargas. Bet kokia konservų dėžutė būdavo akimirksniu sutraiškoma lyg gilės kevalas, o turinys išnykdavo dar greičiau. Teko imtis visų atsargumo priemonių nuo ilgasnukių, idant ekspedicija nepatirtų fiasko dar pirmąją naktį. Beveik savaitę užsitęsė daugiau kaip 5 tonas sveriančio krovinio perkėlimas kuprinėmis ir arkliais prie piemenų košo (vasaros trobelė), esančio šalia tako kylančio į Ušbos ledyną. Toliau jau ant pečių nešame krovinius į bazinę stovyklą, kurią įkūrėme maždaug  2200 m aukštyje, šalia įspūdingo krioklio, ištekančio iš groto ledyno liežuvyje ir krintančio keliasdešimt metrų žemyn. Orai nelepino, vis palydavo ir sunku būdavo kilti taku per aukštą kalnų pievos žolę, per slidžius akmenis                                                                                          slegiančiam sunkios kuprinės. Trys valandos stataus pakilimo buvo puiki treniruotė ir gera,  aktyvi aklimatizacija. Alpinėse pievose ypač gausiai žydėjo lelijos. Jų balti žiedai žavėjo akis, bet skleidžiamas malonus kvapas dažnai sukeldavo galvos skausmus ir daugelį alpinistų pykino.  Kadangi turėjau specialią kuprinę su rėmu, tai man teko garbė užnešti į viršų netik negabaritinius krovinius, bet ir daugelio mūsų ekspedicijų didžiausiu delikatesu tapusius gydytojo V.Čapkevičiaus raugtus agurkus. Be to, vis dar laukėme grupės mūsų alpinistų, dalyvavusių buvusios SSSR alpinizmo čempionate. Deja,  jų kopimas į Dalaro viršūnę nebuvo sėkmingas dėl nelogiškai pasirinkto maršruto. Neskubėdami ir be nuotaikos jie atvyko jau baigiantis transportavimo darbams. Taip visai nenumatytai vėluodami įkūrėme bazinę stovyklą ir štai pagaliau susirinko visi 33 dalyviai.Tai:                                                       

                                              

Po neilgų derybų gavome centrinio Kaukazo gelbėjimo tarnybų ''dobro'' visiems mūsų sportiniams įkopimams Šcheldos - Ušbos rajone. Treniruotėms buvo pasirinkti nesudėtingi maršrutai į Mažosios Ušbos, Ščiurovskio, Šcheldos viršūnes. Dėl didelio dalyvių ir tuo pačiu sportinių grupių skaičiaus net susidarė savaitės eilė kopti į Rytinę Šcheldą 4B sunkumo kategorijos (toliau s.k.) maršrutu per taip vadinamą ''gaidį''. Jos aštri ir dantyta Pietinė ketera leisdavo įžiūrėti bent po keletą ''gaidžių'' ar jau bent ''skiauterių'', todėl maršruto interpretacijai fantazijos netrūko. Dėl to keletas grupių „sugebėjo“ įkopti daug sudėtingesniais variantais, negu derėjo, bet tai tik išėjo į naudą prieš rimtus išbandymus. Pagaliau liepos viduryje orai išsitaisė, mažai lijo, lepino saulė ir vis labiau mūsų žvilgsniai krypo į Pietinės Ušbos bokštą. Vakarais, saulei leidžiantis, Ušba panašėdavo lyg į Kaukazo Notre-Dame Katedrą su rausvais uolų bastionais, paramstytą galingais kontraforsais. Nuo plataus balno tarp dviejų viršūnių žemyn driekėsi kabantys ledynai, atgrasūs ledo griūtimis. Tik per jų vidurį pasiekiant Šiaurinę ir Pietinę viršūnes su nusileidimu į Giulio ledyną. Visa Vakarinė siena yra labai stati ir šalta. Sniegas laikosi visur kur tik įmanoma, o bent kiek nuožulnesnės uolos sukaustytos ledo šarvu. Šioje sienoje mus traukė du nepaprastai sudėtingi maršrutai į Pietinę viršūnė. Tai 6 s.k. kopimas Vakarine ketera, taip vadinamas Arciševskio kelias, ir į kairę esantis 5 B s.k. Živliuko maršrutas, praeitas tik vieną kartą Šiaurės - Vakarų briauna.