1982-Ošas: Skirtumas tarp puslapio versijų
>Šaduikis No edit summary |
>Šaduikis No edit summary |
||
| 31 eilutė: | 31 eilutė: | ||
[[Vaizdas:Inv.-5.jpg|300px|left]] | [[Vaizdas:Inv.-5.jpg|300px|left]] | ||
Kęstučio Virbalio prisiminimai: | |||
Gegužės pabaigoje patraukėme į Kirgiziją. Išvykus iš Kauno traukinyje nesėkmė – dingo Eugenijaus Bajoro kuprinė. Kadangi visi turėjo atsarginių drabužių ir inventoriaus, sukomplektavome naują kuprinę. Traukiniu keliavome iki Maskvos. Ten persikraustėme į Kazanės stotį ir važiavome link Azijos. Andižane persėdome į prekinį traukinį. Kelionėje įpratome greitai iškrauti ir pakrauti krovinį, kuprines. Kara Su pasiekėme ankstyvą rytą. Algis Gudelis surado sunkvežimį, kuris mus nuvežė į netoliese esantį Ošą. Apsistojome miesto stadione. Vidurinės Azijos saulė svaigino, mus pasitiko rytietiškas turgus, žalia arbata, egzotiška muzika, kuri viską sujungia į darnią harmoniją. Po dienos iškeliavome kalnų link. Visai netoli kelionės tikslo sugedo mūsų sunkvežimis. Iki bazinės stovyklos krovinį teko nešti ant pečių ir tik sunkiausius daiktus padėjo gabenti arkliai. Stovyklą įsirengėme gražioje arčos krūmų giraitėje. | Gegužės pabaigoje patraukėme į Kirgiziją. Išvykus iš Kauno traukinyje nesėkmė – dingo Eugenijaus Bajoro kuprinė. Kadangi visi turėjo atsarginių drabužių ir inventoriaus, sukomplektavome naują kuprinę. Traukiniu keliavome iki Maskvos. Ten persikraustėme į Kazanės stotį ir važiavome link Azijos. Andižane persėdome į prekinį traukinį. Kelionėje įpratome greitai iškrauti ir pakrauti krovinį, kuprines. Kara Su pasiekėme ankstyvą rytą. Algis Gudelis surado sunkvežimį, kuris mus nuvežė į netoliese esantį Ošą. Apsistojome miesto stadione. Vidurinės Azijos saulė svaigino, mus pasitiko rytietiškas turgus, žalia arbata, egzotiška muzika, kuri viską sujungia į darnią harmoniją. Po dienos iškeliavome kalnų link. Visai netoli kelionės tikslo sugedo mūsų sunkvežimis. Iki bazinės stovyklos krovinį teko nešti ant pečių ir tik sunkiausius daiktus padėjo gabenti arkliai. Stovyklą įsirengėme gražioje arčos krūmų giraitėje. | ||
Po kelių aklimatizacijos ir mokomųjų užsiėmimų dienų kopėme į Kuragoj viršūnę nauju maršrutu – šiaurinės sienos kairiuoju kontroforsu, kurį įvertinome 5B kategorija. Įkopimui vadovavo Eugenijus Bajoras, dalyviai – Zigmas Blažaitis, Edvardas Pundzius, Kęstutis Virbalis. Ta pati komanda birželio 18 d. išėjo į pagrindinį įkopimą – Ošo viršūnę (4180 m) vakarine siena. Apačioje mus stebėjo treneriai ir draugai Algis Gudelis, Šarūnas Kosas, Vytautas Dumbravas, Ramusis Lapinskas, Vaclovas Paplauskas ir Stanislovas Navickas. Taip pat ir slėniai, pilni žydinčių gėlių, kurios, rytmetiniam sniegui ištirpus, vėrėsi dar skaistesnėmis spalvomis. Apačioje liko po uolomis čiurlenantys upeliai ir mieli žvėreliai švilpikai. Bet galvoti apie tai nebuvo kada, mūsų laukė ilgas ir sunkus kopimas į stačiąsias uolas. Pirmasis lipo Edvardas. Iš pradžių kelias per uolas buvo ne itin sudėtingas, toliau uolos statėjo. Suradome plyšį, panašų į grotą. Nakvoti čia, lyginant su nakvyne lopšiuose ant uolų, buvo ramu. Plyšyje praleidome dvi naktis, o ant uolų sienos Edvardas ir Zigmas pasikeisdami tiesė virves mūsų keliui aukštyn. Kai jie rado naują tinkamą vietą nakvynei, pasirodė visi kiti, išsitraukdami kuprines, kuriose buvo supakuoti miegmaišiai, palapinė, primusas, visi mūsų asmeniniai daiktai bei inventorius. Kadangi nakvynės aikštelė buvo puiki, gerai pailsėję jau sekančią dieną pasiekėme viršūnę. TSRS pirmenybėse šis maršrutas buvo įvertintas VII vieta. Alpinistams tai buvo geras rezultatas, ypač po ankstesnių metų nesėkmės. | Po kelių aklimatizacijos ir mokomųjų užsiėmimų dienų kopėme į Kuragoj viršūnę nauju maršrutu – šiaurinės sienos kairiuoju kontroforsu, kurį įvertinome 5B kategorija. Įkopimui vadovavo Eugenijus Bajoras, dalyviai – Zigmas Blažaitis, Edvardas Pundzius, Kęstutis Virbalis. Ta pati komanda birželio 18 d. išėjo į pagrindinį įkopimą – Ošo viršūnę (4180 m) vakarine siena. Apačioje mus stebėjo treneriai ir draugai Algis Gudelis, Šarūnas Kosas, Vytautas Dumbravas, Ramusis Lapinskas, Vaclovas Paplauskas ir Stanislovas Navickas. Taip pat ir slėniai, pilni žydinčių gėlių, kurios, rytmetiniam sniegui ištirpus, vėrėsi dar skaistesnėmis spalvomis. Apačioje liko po uolomis čiurlenantys upeliai ir mieli žvėreliai švilpikai. Bet galvoti apie tai nebuvo kada, mūsų laukė ilgas ir sunkus kopimas į stačiąsias uolas. Pirmasis lipo Edvardas. Iš pradžių kelias per uolas buvo ne itin sudėtingas, toliau uolos statėjo. Suradome plyšį, panašų į grotą. Nakvoti čia, lyginant su nakvyne lopšiuose ant uolų, buvo ramu. Plyšyje praleidome dvi naktis, o ant uolų sienos Edvardas ir Zigmas pasikeisdami tiesė virves mūsų keliui aukštyn. Kai jie rado naują tinkamą vietą nakvynei, pasirodė visi kiti, išsitraukdami kuprines, kuriose buvo supakuoti miegmaišiai, palapinė, primusas, visi mūsų asmeniniai daiktai bei inventorius. Kadangi nakvynės aikštelė buvo puiki, gerai pailsėję jau sekančią dieną pasiekėme viršūnę. TSRS pirmenybėse šis maršrutas buvo įvertintas VII vieta. Alpinistams tai buvo geras rezultatas, ypač po ankstesnių metų nesėkmės. | ||
Birželio 27 dieną išsikraustėme iš stovyklos. | Birželio 27 dieną išsikraustėme iš stovyklos. | ||
15:43, 22 sausio 2013 versija
Ekspedicijos vadovas - Algis Gudelis.
Visi ekspedicijos narių įkopimai: Vaizdas:LIETUVOS ALPINIZMO METRAŠTIS.pdf
Pagrindinė smogiamoji jėga - Zigmas Blažaitis ir Edvardas Pundzius:
Ekspedicijos inventoriaus apžiūra prieš įkopimus:
Kęstučio Virbalio prisiminimai:
Gegužės pabaigoje patraukėme į Kirgiziją. Išvykus iš Kauno traukinyje nesėkmė – dingo Eugenijaus Bajoro kuprinė. Kadangi visi turėjo atsarginių drabužių ir inventoriaus, sukomplektavome naują kuprinę. Traukiniu keliavome iki Maskvos. Ten persikraustėme į Kazanės stotį ir važiavome link Azijos. Andižane persėdome į prekinį traukinį. Kelionėje įpratome greitai iškrauti ir pakrauti krovinį, kuprines. Kara Su pasiekėme ankstyvą rytą. Algis Gudelis surado sunkvežimį, kuris mus nuvežė į netoliese esantį Ošą. Apsistojome miesto stadione. Vidurinės Azijos saulė svaigino, mus pasitiko rytietiškas turgus, žalia arbata, egzotiška muzika, kuri viską sujungia į darnią harmoniją. Po dienos iškeliavome kalnų link. Visai netoli kelionės tikslo sugedo mūsų sunkvežimis. Iki bazinės stovyklos krovinį teko nešti ant pečių ir tik sunkiausius daiktus padėjo gabenti arkliai. Stovyklą įsirengėme gražioje arčos krūmų giraitėje. Po kelių aklimatizacijos ir mokomųjų užsiėmimų dienų kopėme į Kuragoj viršūnę nauju maršrutu – šiaurinės sienos kairiuoju kontroforsu, kurį įvertinome 5B kategorija. Įkopimui vadovavo Eugenijus Bajoras, dalyviai – Zigmas Blažaitis, Edvardas Pundzius, Kęstutis Virbalis. Ta pati komanda birželio 18 d. išėjo į pagrindinį įkopimą – Ošo viršūnę (4180 m) vakarine siena. Apačioje mus stebėjo treneriai ir draugai Algis Gudelis, Šarūnas Kosas, Vytautas Dumbravas, Ramusis Lapinskas, Vaclovas Paplauskas ir Stanislovas Navickas. Taip pat ir slėniai, pilni žydinčių gėlių, kurios, rytmetiniam sniegui ištirpus, vėrėsi dar skaistesnėmis spalvomis. Apačioje liko po uolomis čiurlenantys upeliai ir mieli žvėreliai švilpikai. Bet galvoti apie tai nebuvo kada, mūsų laukė ilgas ir sunkus kopimas į stačiąsias uolas. Pirmasis lipo Edvardas. Iš pradžių kelias per uolas buvo ne itin sudėtingas, toliau uolos statėjo. Suradome plyšį, panašų į grotą. Nakvoti čia, lyginant su nakvyne lopšiuose ant uolų, buvo ramu. Plyšyje praleidome dvi naktis, o ant uolų sienos Edvardas ir Zigmas pasikeisdami tiesė virves mūsų keliui aukštyn. Kai jie rado naują tinkamą vietą nakvynei, pasirodė visi kiti, išsitraukdami kuprines, kuriose buvo supakuoti miegmaišiai, palapinė, primusas, visi mūsų asmeniniai daiktai bei inventorius. Kadangi nakvynės aikštelė buvo puiki, gerai pailsėję jau sekančią dieną pasiekėme viršūnę. TSRS pirmenybėse šis maršrutas buvo įvertintas VII vieta. Alpinistams tai buvo geras rezultatas, ypač po ankstesnių metų nesėkmės. Birželio 27 dieną išsikraustėme iš stovyklos.