>Šaduikis |
>Šaduikis |
| 60 eilutė: |
60 eilutė: |
| ===[[Erdvilas Adomaitis]]=== | | ===[[Erdvilas Adomaitis]]=== |
|
| |
|
| Prisiminimai apie Kastį.
| | [[Vaizdas:Erdvilas.pdf]] |
| | |
| Kastis buvo linksmuolis. Visi alpinistai mėgsta šposininkus, pasakorius, tačiau net šitie, rodos, visada linksmi žmonės, kartais sudėtingesnėse situacijose, mirtinai išvargę pasidaro tylūs ar net irzlūs. Kastis net dramatiškiausiais momentais, net, atrodytų, visai netinkamose filosofavimui situacijose išlikdavo nuostabiai ramus, ironiškai žiūrintis tiek į savo bėdas, tiek į kitų karštakošišką įvykių dramatizavimą.
| |
| Nors Kastytį pažinojau jau seniau,draugavome šeimomis, pirmą kartą kalnuose susitikome 1967 m. Pamyro ekspedicijos į Komunizmo viršukalnę metu. Kastis tada su Jurgiu Zamulaičiu, Vaidu Paliu ir Algiu Kepežėnu dar buvo jauniausi, mažiausiai patyrę iš tokios sudėtingos ekspedicijos dalyvių. Todėl, kai [[Stasys Miglinas]] Garmo ledyne įkrito į ledo plyšį ir po to jį sužeistą vienam iš mūsų reikėjo malūnsparniu lydėti iš bazinės stovyklos į Dušambė ligoninę, ekspedicijos viršininkas [[Kazys Monstvilas]] liepė traukti burtus tai ketveriukei. Visi žinojo, kad tas, kuriam burtas lems lydėti Stasį, atliks savo pareigą prieš draugą pilnai, be murmėjimo, rūpestingai slaugys lelionės metu, rūpinsis juo ligoninėje. Tačiau kaip gaila palikti kalnus, draugus, tiek mėnesių puoselėtą ir dabar beišsipildančią svajonę, tokį didingą, švytintį, baisų ir viliojantį Komunizmo piką. Trijulė vaikšto nerami, lyg žemę pardavusi, tik Kasčio akys švyti, juokiasi. Tik Kastis linksmas, nerūpestingai gaudo mašalus. Burtai išrinko Vaidą, kuris labai nelaimingas mojavo atsisveikindamas ranka, gavęs iš mūsų pažadą, kad visi sudėsim jam bent nuotraukų albumą iš žygio.
| |
| Tada mes neįkopėme į Komunizmo viršukalnę, nes po tragedijos greta mūsų buvusioje kazachų ekspedicijoje ir sužeistųjų evakuacijos likome vieni Pamyro gilumoje šiek tik palūžę ir pasimetę. Tik kai buvo gauta Alpinizmo federacijos radiograma, įsakanti nutraukti ekspedicijos darbą, baigėsi ginčia ir dvejonės kopti toliau ar nekopti, dauguma ėmė kurti planus, kaip praleistilikusį atostogų laiką: kas prie Juodosios jūros, kas dar į Palangą suspėtų prie šeimos, kas skubėjo namo pakabinti ledkirtį ant sienos. Bazinėje stovykloje sužinojome, kad gelbėjimo darbuose dalyvavę malūnsparniai ir Tovil Daroje stovintis skrenda atgal prie Lenino virššukalnės, kur jie aptarnavo tarptautinę alpiniadą, ir alpiniados vadovybė siūlo mums prisjungti prie daugianacionalinio, virš šimto alpinistų būrio. Kastis pasisiūlė pirmasis. Prie jo prisidėjome dar šešiese, ir štai po savaitės mes jau kopiame į Lenino virsukalnę. Kastis – mūsų mažos grupelės siela. Visur jam linksma, visada jis džiaugiasi gyvenimu. Štai jis iškilmingai atneša paragauti mažytį gabalėlį kumpio, atpjovęs nuo sniego šlaite išraustoje nišoje austrų palikto didžiulio blizgančioje folgoje įpakuoto ir spalvingom etiketėm aplipdyto gal 5 kilogramų kumpio gabalo, štai jis visus rikiuoja fotografuotis prie nukritusio Lipkino lėktuvo griaučių, štai jis šypsosi iš taip gailiai atrodančio išbalusio ir susirietusio lenko, kuris dabar leidžiasi žemyn prilaikomas draugų, ir kuris spalvingas kaip povas su tokiu aplombu apačioje pasakojo apie Karakorumą. Ir kai 5800 m. aukštyje palikę produktų ir inventoriaus atsargą leidžiamės žemyn, Kastis pirmasis sėdasi į sniegą ir kvatodamas lyg bobslėjaus trasa skrieja žemyn.
| |
| Po savaitės tuo pačiu keliu vėl kopiame aukštyn, tik šį kartą tikslas – eiti iki galo, iki pat Lenino viršūnės. Pavakariais vos vilkdami kojas per gilų sniegą pasiekiame šturminę stovyklą 6800 m. aukštyje. Pūga siaučia vis smarkiau, už 10 metrų nieko nematyti. Statome palapines, sulindę šiaip taip išsiverdame arbatos; ką apačioje prie turistinio laužo padarytum per keletą minučių, čia atlieki dešimteriopai lėčiau. Skauda galvas, kai kuriuos pykina, aplink viskas nerealu, tik vėtros draskoma palapinė plazda vis stipriau. Šiaip taip sulauktas rytas neatneša nieko gero – pūga nesiliauja, Augustas sirguliuoja, Jurgiui prasideda angina, o tokiame aukštyje ši, atrodytų, vaikiška liga gali turėti labai greitas ir liūdnas pasekmes, apie viršūnės, esančios tik trimis šimtais metrų aukščiau, šturmą negali būti nė kalbos. Po pietų lyg juodos šmėklos iš balto pieno išlenda latvių figūros – jie šiaip ne taip prisikasė iki mūsų, apšalę, visiškai išsekę po „šaltos nakvynės“. Kastis įtempia į palapinę Peterį Kulį – šis nebeištaria žodžio, gal rusiškai pamiršo, tik rodo į kojas. Plėšiame su Kasčiu jam šekeltonus, triname pamėlusius prštus, Kastis iš kažkur ištraukia sausas vilnones kojines. Kai latviai pasistato palapines, nuvedame Peterį pas juos. Antroji naktis vėl be miego – vos pradedi snausti, kvėpavimas sulėtėja ir vėl imi lekuoti kaip šuo, kad iš trigubai retesnio oro sugriebtum savo deguonį. Rytą nedelsiant reikia priimti sprendimą – arba aukštyn, arba žemyn. Laukti nebegalima –jėgos senka valandom, dar diena kita ir mes sunkiai benusileisim žemyn. [[Vilius Šaduikis]] priima sprendimą – jei iki 12 valandos vėjas nors kiek neaprims ir nepagerės matomumas – leidžiamės žemyn. Šįkart likimas buvo maloningas – 11 valandą per lekiančius debesis pirmąkart šmėsteli viršūnė, vėtra lyg ir silpsta. Pajudame aukštyn. Kelias techniškai visai lengvas, tik tas aukštis. Kiekvienas eina savo tempu, išsibarstome per kokius 300 metrų. Mudu su Kasčiu einame greta. Štai jau netoli ir „kablelis“, paskutinis pakilimas prieš viršūnę, vėjas nurimo ir saulė pasirodė. Mane apėmė kažkokia keistai pakili nuotaika. Staiga žiūriu – Kastis iki pažąstų sulindęs į iškorėjusį firną ir juokiasi. Aš nejuokais išsigandau – ko gi jis juokiasi? Gal jam prasidėjo liūdnai pagarsėjusi „linksmoji“ būsena, atsirandanti dideliame aukštyje? . Ko tu juokiesi? – klausiu. „Šiaip sau“, - juokiasi. – „Man labai smagu. Po kojomis man tuščia, negaliu išsikapstyti. Dabar tik pamačiau, kad saulė šviečia“. Šiaip taip išsikrapštę, po valandos jau stovėjome viršukalnėje. Kaip visada viršūnėje, truputį svaigo galva, kaip visada atrodė, jog visas neaprėpiamas pasaulis tau po kojomis...
| |
| Kai žiemą Lietuvos alpinistų grupė išvažiavo slidinėti į Zakopanę, Kastis buvo entuziastingiausias slalomistas. Jis vis įkalbinėdavo mane neiti pietauti į pansioną, o jei pietaudavom, tai po pietų būtinai grįždavom. Jis aplakstė visus Zakopanės keltuvus, visur nusileisdamas dukart daugiau už kitus, o kai baigdavosi pinigai, skirti tai dienai, eidavo pas Stanislovą, bugelinio keltuvo savininką, padėti vežioti bugelius, už ką tas dykai keldavo Kastį į viršų. Nors programoje ir nebuvo numatyta, tačiau Kasčiui vis knietėjo užkopti nors į vieną Tatrų viršūnę. Jis susipažino su vietos alpinistu Michalu Jogaila (M. Jagiello), kurį prikalbino suorganizuoti bendrą „lenkų – lietuvių ekspediciją“ (taip iškilmingai Kastis pakrikštijo) į Granato viršūnę. Ir štai vieną ankstyvą rytą Jogaila jungtyje su Olševskiu (dabar jie žymūs Lenkijos alpinistai) ir mudu su Kasčiu jau lipam apsnigtomis uolomis, kalam kablius. Ir nors po 6 valandų jau buvom viršūnėje, o vakare – pansione, Kastis vis negalėjo atsidžiaugti, kad nors Buniukas (taip jis vadino senelę iš tėvo pusės) jo taip ir neišmokė lenkiškai, jis maršrute puikiausiai susikalbėjo su lenkais, ir įkopė į dar vienų kalnų – Tatrų viršūnę.
| |
| 1970 m. mudu su Kasčiu lydėjome II lietuvių ekspedicijos į Pietvakarių Pamyrą krovinius iš Dušambės į Liangaro kaimą prie Afganistano sienos. Du sunkiai pakrauti sunkvežimiai burzgia nesibaigiančiais serpentinais su laiks nuo laiko greta gulinčiais senais mašinų griaučiais ir ant uolų pasirodančiais juodojo humoro užrašais: „Zdesj Kolia pojechal priamo“. Trumpomis poilsio valandėlėmis Kastis nesėkmingai bando prisišaukti anapus Pjandžo ant asiliukų ramiai jojančius afganus. Atvykę vieton randame susirinkusius visus ekspedicijos dalyvius gana pesimistiškai nusiteikusius – nėra asilų. Tiksliau sakant, asilų aplinkiniuose kaimeliuose yra, tačiau prieš mus atvyko dar kelios grupės, kurioms irgi reikia asilų kroviniams pergabenti į bazinę stovyklą Kišty Džerobo slėnyje, todėl visi asilai „užfrachtuoti“ keletui dienų į priekį. Kastis siūlo negaišti laiko, linksmai pirmasis kraunasi į kuprinę pusę „asilo normos“, ir po keletos reisų aukštyn-žemyn asilams belieka tik sunkiausi kroviniai. Įkūrę bazinę stovyklą, pradėjome treniruotinius įkopimus. Vieni išėjome į K. Donelaičio viršūnę, Kastis gi būtinai nori įkopti į savo senelio M.K. Čiurlionio vardo viršūnę, į kurią pirmieji įkopė ir suteikė jai pavadinimą mūsų draugai dar 1964 metais. Po šios viršūnės sekė kitos, ir štai mes susiruošėme į Babelio viršūnę, esančią greta Lietuvos viršūnės, V-B sunkumo kategorijos maršrutu. Tai gan keistas maršrutas, šaunantis nuo ledyno daugiau kaip kilometrą į viršų siena, kuri palaipsniui statėja ir prieš pabaigą, maždaug 6 m. aukštyje vietomis tampa atlošianti, o po to netikėtai užsibaigia lėkšta ir plačia ketera, ant kurios užlipi kaip ant stogo. Po kelių dienų prilipom sunkiausią vietą. Čia į priekį išėjo Kastis, nes jis tada buvo puikios formos, lipo uolomis kaip katinas – greitai, ryžtingai, išnaudodamas mažiausius iškyšuliukus ir plyšelius. Kas 4-5 metrus Kastis kalė kablius, įsegdavo karabinus ir perverdavo turėklinę virvę, kuria pasinaudodami likusieji su kuprinėmis pakildavo iki jo. Ir štai paskutinė virvė – pati sunkiausia, uolos atlošiausios. Kastis kabina kopetėles, randa kažkokį iš toliau nematomą plyšį, traversuoja įstrižai, ir štai jis išlipa „ant stogo“. Iš paskos ir mudu su Rimu. [[Augustas Kubilius]] lipa paskutinis, išseginėdamas virvę ir iškaldamas kablius. Rimas atsisėdęs ramiai suiminėja apsauginę virvę, einančią nuo Augusto. Temsta. Mudu su Kasčiu jau dairomės patogesnės vietos palapinei. Rimas sunerimsta – štai jau 20 minučių, kai Augusto virvė nepajudėjo nė per metrą. Kastis pasilenkia prie prarajos krašto ir šaukia nematomam Augustui:
| |
| -Augustai! Aū! Ką tu ten veiki?Gal tau pilvą suskaudo, o gal gražių kristalų radai?
| |
| Augustas kažką atsako, bet labai jau tyliai, lyg jį kas dusintų – nesuprasi. Mes sunerimstam. Greitai įkalam dar pora kablių turėklinei virvei ir Kastis su čiumpančiu mazgu leidžiasi žemyn pažiūrėti, kas gi nutiko Augustui. Po keleto minučių šaukia mane. Nusileidžiu iki Kasčio ir tada suprantu, kad įvyko nelaimė. Tiesiai žemyn į prarają eina įsitempusi kaip styga virvė, kurios gale boluoja kažkoks maišas – tai kybo Augustas. Pasirodo, traversuodamas atlošumą jis iškabino turėklinę virvę, nepasidaręs savisaugos, laikynė išsprūdo, ir jis, padaręs švytuoklę, pakibo ant turėklinės virvės ore keletą metrų nuo uolų. Bandė prisitraukti virve, bandė įsisiūbuoti iki uolų, kad galėtų į jas įsikabinti, bandė šaukti mus, bet jėgos seko, virvė vis labiau užspausdavo kraujagysles, iš kuprinės bijojo išsinerti, kad kartu neišsinertų ir iš apsaugos juostos, štai jau nejaučia rankų, štai jau dūsta, ir Augustas pradeda galvoti, ką gero jis nuveikęs gyvenime. Mes su Kasčiu stovim ant mažytės lentynėlės, prisirišę krūtines prie kablių, bandom traukti turėklinę virvę – nė krust, per didelė trintis. Jau visai tamsu. Tada Kastis greitai leidžiasi palei virvę, išsegdamas ją iš karabinų. Nors dabar Augustas dar žemiau, bet trintis sumažėja. Kastis vėl pakilo iki manęs, aš per tą laiką jau paruošiau fiksuojančias virves su čiumpančiais mazgais. Traukiame virvę centimetras po centimetro, po keletos metrų pasidaro linksmiau – ištrauksim. Ir Augustas atkunta, nebegalvoja aie žuvusį maskvietį Kimą, prieš šešerius metus kitoje slėnio pusėje panašiai prakabojusį pusantros paros, ima duoti patarimus. Tai jau gerai. Ir kaip gerai, kad šalia Kastis, niekada nepanikuojantis, visada išradingas, lyg ir lėtas, bet kai reikia – greitas ir ryžtingas.
| |
| Po pusvalandžio Augustas jau buvo viršuje, po paros – bazinėje stovykloje, o kai darėme bendrą grupės nuotrauką su dviem sukryžiuotais ledkirčiais priekyje, Augustas net pabandė nejautriais pirštais suspausti ledkirtį. Kastis taip ir užrašė antroje pusėje tos nuotraukos: „Apie tai, kaip Augustas laikė ledkirtį 1970 metais Pamyre“.
| |
| Grįžę į bazinę stovyklą, radome mūsų belaukiančius kijeviečius, kurie siūlo dviems iš mūsų kopti su jų grupe į Tadžikistano piką (6505 m.) šeštos sunkumo kategorijos maršrutu, kadangi jų draugas susirgo ir jie negali kopti tokiu sudėtingu maršrutu keturiese. Išeiti reikia rytoj. Nors man toks įkopimas būtų leidęs užbaigti vykdyti sporto meistro normatyvus, aš atsisakiau – per daug pavargęs, nepažįstama grupė. Kastis paprašė leisti pagalvoti iki ryto. Rytą jis jautėsi žvaliai, visai pailsėjęs, tuo metu, kaip minėjau, buvo puikios sportinės formos, todėl sutiko. Po dviejų savaičių Kastis pasivijo mus Dušambėje, sėkmingai įkopęs į Tadžikistano piką ir tapęs bene devintuoju Lietuvos aplinistu, praėjusiu VI sunkumo kategorijos, aukščiausios Tarybų Sąjungoje, maršrutu.
| |
| Man atrodo, kad tada Kastis ypač susižavėjo alpinizmo sportine puse. Alpinizmas, kaip ir kalnai, yra labai įvairus. Pirmą kartą patekęs į kalnus naujokas grožisi jais, kaip grožėtųsi jūra ar mėnuliu. Instruktoriaus užvestas ant viršūnės, pajutęs pergalės džiaugsmą, pamato, kad kitos viršūnės gražesnės, kelias į jas sunkesnis. Po keletos metų supranta, kas gi jį taip traukia į kalnus, ką duoda žmogui kalnai ir ko iš jo reikalauja. „Siekdamas viršūnės, verždamasis į tai, kas neaprėpiama, žmogus nugali, įgyja ir teigia visų pirma pats save“, - sakė prancūzų alpinistas Liusjenas Devi. Kas kartą turi būti vis sunkiau, kuo sunkesnės kliūtys įveiktos, tuo šis sportas darosi prasmingesnis. Juk žmogus, kuris viską lengvai pasiekia, retai būna laimingiausias žmogus. Kastis, man rodos, tada ypač stipriai pajuto tą svaiginantį sunkios pergalės jausmą, tą kerintį potraukį veržtis į priekį. 1971 metų vasarą turėjo vykti Lietuvos alpinistų ekspedicija į Komunizmo viršūnę. Kastis nerimsta nuo pavasario, kviečia balandžio mėnesį važiuoti pasitreniruoti į Krymo uolas. Išvažiavome keturiese su žmonomis. Kastis tempia į uolas jau ankstyvą rytą. Aš norėčiau pasideginti, pasimaudyti, bet atbėga Kastis, apsikarstęs kabliais ir kopetėlėmis, jau suradęs sunkų maršrutą, kuriuo ir užlipti atrodo neįmanoma, tačiau Kastis tik juokiasi. Gegužės gale Kastis su Laima išvažiavo į „Ala-Arčos“ stovyklą Tian Šanyje. O birželio mėnesį gavome iš Kasčio laišką. „Turiu naujieną – oras tuoj pasitaisys maždaug savaitei, – rašė Kastis. – Turbūt sulaipiosiu per tą laiką į dvi viršūnes. Ką tik buvo užsukęs didelis aukštuminės klasės žinovas Kočetovas ir „paskyrė“ mūsų komandai minimum trečią vietą Sąjungoj už planuojamą Komunizmo „šešiukę“, nes tadžikai neužlipsią ten, kur padavė paraišką. O Revoliucijos pikas tikrai nebūsiąs konkurentu, nors aš dėl to abejojau. Visi iš mano prognozių šiek tiek šaiposi, bet, matyt, tik dėl to, kad patys negali to padaryti. Taigi, nosis aukštyn. O dabar leiskite atsisveikinti. Kastis“. Tai buvo paskutinis Kasčio laiškas.
| |
|
| |
|
| ===[[Vytautas Viršilas]]=== | | ===[[Vytautas Viršilas]]=== |
KONSTANTINAS (KASTYTIS) ZUBOVAS 1940-09-29 – 1971-07-02, ARCHITEKTAS, ALPINISTAS.
Zubovas Konstantinas Kastytis (artimųjų, draugų vadinamas Kasčiu) gimė 1940-09-29 Kaune, rašytojos Danutės Čiurlionytės – Zubovienės ir architekto Vladimiro (Vladžio) Zubovo šeimoje.
Mokėsi (1947 – 1951) J. Jablonskio pradžios mokykloje, 1958 m. baigęs Kauno vid. meno mokyklą, įstojo į Kauno Politechnikos Instituto (dabar KTU) Statybos fakulteto architektūros specialybę. 1963 m. vedė Teodorą Laimą Sidaraitę. 1966-07-31 gimė sūnus Rokas. 1964 m. labai gerai apsigynęs diplominį projektą, paskiriamas architektu į Lietuvos Žemės ūkio projektavimo institutą. Jis laimi keletą vidaus konkursų ir jam pavedami įdomiausi ir atsakingiausi darbai. Suprojektuoja Zarasų ežero saloje kavinę „Karalienės liūnas“, „Užeigą“ prie Rubikių ežero, Liaudies ūkio pasiekimų parodoje sidabro medaliu įvertinamas dviejų butų žvejų gyvenamojo namo Rusnėje projektas. Pagal jo projektus pastatyti trys namai Rusnėje ant Nemuno kranto, Kryžkalnyje - keleivių aptarnavimo kompleksas, Kirgizijoje, kalnuose, Ala Arčos stovykloje sportinio komplekso pastatai, apžvalgos bokštas.
Namų aplinkoje formavosi ryškiausi Kasčio charakterio bruožai. Vaikystėje Kastis su šeima skersai išilgai baidarėmis perplaukė Lietuvos upes, pėsčiomis, su kuprinyte ant pečių, apkeliavo gražiausias, tolimiausias vietas, slidžių maršrutai nuvedė į Kareliją, Karpatus, Lenkiją. Piešė ir liejo akvareles, fotografavo ir filmavo – studijuodamas įsijungė į KPI Film, dirbdamas – LŽUPI Film studijų veiklą.
Įkopimai
1960 m. atėjo į Kauno alpinistų sekciją .
1962 m. Tian Šanis, Korona II bokštas, Spartakiada, Lysenkos v. Gedimino Akstino viršūnė, Lietuvos alpinistų viršūnė, Ž.Diuklo - "4270" v. traversas Lietuvos pirmenybėse III vieta.
1964 m. – Pamyre (Siamo karūna, (4k., trav.), Vorzobo pjuklas, (4k., trav.), Medvežij zamok.
1965 m. Instruktorių mokykla Kaukaze.
1966 m. įkopimai Tatruose, Kaukaze; stažuotė instruktoriaus vardui gauti.
1967 m. – ekspedicija Pamyro kalnuose, įkopimai – Lenino v., 5k. – Pabaltijo pirmenybėse I vieta; Respublikos pirmenybėse I vieta; Ščerbakovo v.
1968 m. – Tianšanis -alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje ir įkopimai: Teke Toras v. 3b, Teke Toras v. 4k., Kirovo v. 4k., Ak – Tau v. 4k., Bokso v. 4 k., VI Karūnos bokštas 5k.
1970 m. – įkopimai Tianšanio kalnuose –Korona VI bokštas 5k., Svobodnaja Korėja, 5k.; ekspedicija Pietvakarių Pamyre – Čiurlionio viršūnė, Babelio v. 5k., Tetnuldos aukoms atminti v. 5 k. – Respublikos čempionate I vieta , Tadžikistano v. 6 k.
1971 m. – Tianšanis - alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje, pasiruošimas 1971 ekspedicijai, įkopimai – Korona I bokštas (5k.), Kirovo v.,Svobodnaja Korėja v.,
Žuvo liepos 2 d. kopdamas į V Karūnos bokštą, ilsisi Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Literatūra
- Kalnai lieka rymoti, 1970 m., Mintis, Vilnius, Autorių kolektyvas Sudarė A.Kubilius
- Kalnų takais, 1981 m., Mintis, Vilnius, Sudarė A.Kubilius
- Everesto glėbyje , 1992 m., Vyturys, Vilnius, A.Jakštas
- Nemunas 1980 Nr. 4, J. Vaitkus
- Sportas 1971 Nr. 80
- Santara, 96. Pavasaris.25 (Laimonas Tapinas)
- Santara, 99. Žiema. 31
- Apie Kastį "Nemune": http://nemunas.net/?p=30&nid=296
Apie Kastį Ala Arčos memoriale: http://mountain.kg/?p=617
Draugai apie Kastį
Jaroslavo Okulič-Kazarino prisiminimai:
Vaizdas:Jaroslavas.pdf
Rimvydo Nogio prisiminimai:
Vaizdas:Nogis.pdf
Augusto Kubiliaus prisiminimai:
Vaizdas:Kubilius.pdf
Vaizdas:Laima.pdf
Vaizdas:Erdvilas.pdf
Kastis Zubovas buvo vienas tų, kurie labai norėjo surasti Lietuvje uolas, tinkamas sportiniam laipiojimui. Savo uolas. Literatūroje aptikome, kad Nemunėlio šlaituose yra stačių dolomito atodangų. Išvažiavome jų ieškoti su Kasčiu dviese 1966 metų kovo mėnesį. Pakeliui užsukome į Petrašiūnų dolomito karjerą. Iš bėdos galima laipioti ir ten, tik labai jau birios uolos, sprogdinimų sutrupintos. Aukštis apie 6–8 m.
Nemunėlio šlaitus pradėjome apžiūrinėti nuo tos vietos, kur įteka Apasčia. Patraukėme prieš srovę, Tabokinės link, kol už 5–6 km radome tai, ko mums reikėjo. Gal ne visai tai, ko reikėjo, uolų aukštis nedidelis, apie 7–9 m, bet 1966 metų Lietuvos laipiojimo uplomis pirmenybės ten įvyko. Nugalėjo jose A. Pakštas, o Kastis užėmė ketvirtą vietą.
Kastis laipiojo uolomis gerai, buvo stiprių rankų, kurios nebijojo šalčio. O pavasarinės uolos dažnai būdavo šaltos. Tačiau gerų vietų Kastis neužimdavo. Sukliudydavo, sakyčiau, jo flegmatiškumas, abejingumas garbei, todėl jis, kaip sakoma, „nesidraskydavo“ ant uolų, visada buvo ramus, lipo užtikrintai, su malonumu. Tiesą sakant, jis suprato, kad reikia skubėti, griebti už bet kokio iškyšulio, toks jau čia sportas – laipiojimas uolomis. Bet, matyt, perlaužti savęs negalėjo, o gal nenorėjo...
Tais metais buvo puikus pavasaris. Gegužės pirmosios dienos pasitaikė saulėtos, šiltos. Pirmenybių stovykla įsikūrė ant Nemunėlio kranto. Reikėjo malkų laužui. Kastis įsikorė į aukštą, jau pakirstą sausuolį, užrišo ant viršūnės virvę ir numetė kitą jos galą žemyn. Draugai pradėjo tampyti virvę, lenkti medį, o Kastis nelipa žemyn, supasi su visa viršūne.
O kai laužas išdegė, toje vietoje vaidinome „gyvus paveikslus“. Su cigarete dantyse, automatu ir šalmu – tai amerikietis Vietname, o tas pamintasis ant žemės vietnamietis – Kastis. Juk jam nieko nereiškė plikam atsigulti į karštus pelenus. Jam nieko nereiškė suvalgyti kiaušinį su visais lukštais ar iškrėsti kokią išdaigą, kurias mes vadinime „chochmomis“. Visa tai jam išeidavo sklandžiai, nepamenu, kad Kasčio išdaigos būtų ką nors įžeidusios.
Turėjo jis tobulą jumoro jausmą. Suprato ir mėgo absurdo anekdotus, juodąjį jumorą. Ir svarbiausia (tai jumoro aukščiausioji klasė), nevengė pasišaipyti iš savęs. Kartą atėjo pas mus, pamatė dukrą lopšyje. Žiūrėk, sako, gražus vaikas, o aš maniau, kad tik mūsų gražus!
Kai atsiduriu ant kalno su slidėmis, visada pagalvoju, kaip gerai, kad čia būtų Kastis. Su juo būdavo įdomu ir linksma. Važinėdavo jis drąsiai, mėgo rizikuoti, tačiau niekada tuo nesididžiavo, niekad nerodydavo savo pranašumo. Kartą Karpatuose leidomės siauru miško taku. Žinojau, kad priekyje staigus posūkis, o stabdyti nėra kur. Kastis sako: „Pabandykim, manau, mums tai turėtų būti įkandama“. Ir pasileido pirmas. Tik sniegas surūko, kai jis „ėmė“ posūkį. Dar spėjo pasiremti ranka, atgavo lygsvarą ir nušvilpė žemyn. O aš, jo padrąsintas, irgi sėkmingai įveikiau posūkį (tiesa, penkto taško pagalba).
Lietuvos alpinistai (ir ne tik alpinistai) labai dažnai prisimena Kastį Zubovą. Ir tuo gyva jo dvasia.
1977-03-11
Projektai ir akvarelės
Čia patalpinti Kasčio ruošti projektai ir akvarelės:
Klaida kuriant sumažintą paveikslėlį: Rinkmenos matmenys didesni nei 12,5 MP
Žvejotojų pastogė, eskizas
Užeiga prie Rubikių ežero
Studijų draugų lankstinukas
Studijų draugų lankstinukas,II-a pusė
Nuotraukos
Pirmas žvilgsnis į Kastytį - Mamytės glėbyje,o virš jų Močiutė S.Čiurlionienė, sesė Dalytė, Tėvelis, teta Mija Zubovaitė
Zubovų šeima 1940 rugsėjis
Dalytė,Tėvelis, Mamytė, Kastytis
Zubovai:Kastis, Tėvelis, Senelis/Papūnis ir Vyturys
Kastis su močiūte S.Čiurlioniene ir sese Dalyte
Už mūsų Nemuno vingiai, Kastis,Mamytė, Vyturėlis
1955, Druskininkai,prie Čiurlionių namelio,plaukiant baidare iš Gardino į Kauną
1955,plaukiant iš Gardino į Kauną
Slidžių žygyje su Rimčiu Lukša
Kauno dailės gimnazijos dešimtokai
Kastis, Karpatų toliai, 1959m.
Kastis,Viktoras,Algis,Gi,Leo Kryme, vasara 1959m.
1959m.,žygis Karpatuose, Kastis Jasinėje
1959m., vasara Užkarpatėje - Kastis,Virgis,Algis,Viktoras
Kalnai vilioja, Kaukazas, 1960
Alp.st.Uzunkolas,Kaukazas,1960
Alp.st.Uzunkolas, Kastis, latviai, Augustas, Augis
Ant pamėgto sniego šlaito
Kastis pirmas į Elbrusą,1960m.
Kastis - ar panašus į senelį?
Kastis - sugrįžęs iš ekspedicijos
Sutiko nusileidusį nuo Lenino viršūnės
Julius, Kastis, Ervis, Pamyras
Pamyras, ekspedicija baigta
Kastis instruktorius 1971m.
Kastis Lenkijos Tatruose, 1967m.,
1966,Lenkijos Tatrai,įkopėjai
Kastis su Jagiello,ant Granat Skrainy (2300),1967.02.26 Tatrai
Kastis su Vaidu Paliu,Kaukaze
Laima Sidaraitė ir Kastis Zubovas, 1963.III.31d.
1968,į tėčio glėbį, alp.st.Alaarča
1968,alp.st. Alaarča - palydim ir laukiam
1968,Kirgizija, alp.st.Alaarča, Kastis, Rima, Viktoras
Kirgizija, 1968,Kastis su Roku prie Isyk kulio ežero
Kastis - laimingas tėvelis
Sūnus Rokas a.l. Alaarčoje 1968m.
Bičiulystė - Augustas su Roku
Kirgizija, Alaarča slėnis, Raceko nakvynėse su Laima, 1971
Ekspedicija prie Komunizmo,1967
1970,Kaukazas, Čegetas, drauge
Kablių sistema laiko patikimai
Krymo uolos,pasiseks,1971
1971.05. Krymas, Ervis Adomaitis ir Kastis
Slėnis Alaarča,su Kostia Zubarevu,1971
Tianšanis, ledynas po Karūnos bokštais,Kastis su Aliku Čmychovu
1971,Tianšanis,Karūnos bokštai
Laima Zubovienė, Pamyras, 1974
Žvalgytis nuo aukštų bokštų
Paminklas Biškeko memoriale
