Taisomas Bronislovas Tarulis

[[Vaizdas:Tarulis.jpg|250px|left]]'''Bronislovas Tarulis''' gimė 1925 m. spalio 24 d. Ūžėniškių k., Degučių vls., Zarasų apskr. Tėvai,DominikasTarulis (1894–1965) ir Teklė Tarulienė–Vaitkevičiūtė(1900-1985) gyveno ir dirbo Dominiko motinos Monikos Tarulienės(1852-1942) ūkyje.Kai Užėniškių kaimas 1932 m buvo skirstomas į vienkiemius, Monikai Tarulienei teko 22,27 ha žemės, kurioje tik 6 ha buvo ariamos, todėl Bronislavo tėvas  buvo priverstas užsiiminėti ir kitais darbais. Jaunystėje dirbdamas sezoninėse statybose Rusijoje pastebėjo, kad gerai gyvena tik mokyti  žmonės – inžinieriai,todėl vėliau vaikams pabrėždavo mokslo svarbą. Be Bronislovo šeimoje dar augo sesuo Veronika (1923–1995 ) ir  brolis Petras (1929 –1993).

Bronislovas 1932 m.pradėjo lankyti pradžios mokyklą kuri buvo netoli esančiame Trinkuškių k.ūkininko troboje. Vėliau mokykla buvo perkelta arčiau - į Vajasiškio k., kur jis baigė keturius skyrius. Toliau mokytis reikėjo Salako pradžios mokykloje,  todėl teko ieškoti  prieglobsčio Salake pas svetimus. Nežiūrint sunkumų  1938 m. gerais pažymiais baigė šeštą pradinės mokyklos skyrių ir galėjo stoti į gimnaziją, tačiau dėl tuo metu buvusio didėlio mokesčio už mokslą teko likti tėvų namuose ir įsijungti į žems ūkio darbus. Čia ganydamas karves skaitydavo „Ūkininko patarėją“, dalyvavo JŪR (jaunųjų ūkininkų ratelio) veikloje, mokėsi esperanto kalbos.Tolimesnio mokslo troškimas neužgeso ir, kai mokslas tapo nemokamas, 1940 m.įstojo į Zarasų gimnaziją. Baigęs tris klases 1943 m. išvažiavo mokytis į  Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. Vyko karas, Lietuva buvo okupuota vokiečių, mokslo ir gyvenimo sąlygos buvo sunkios. Artėjant karo frontui iš rytų vokiečiai mokyklą uždarė,Bronislovas grįžo į Užėniškes. Čia praleido karo fronto perėjimą iš rytų į vakarus.Vykstant mūšiams buvo sudeginta tėvų sodyba, reikėjo dalyvauti jos atstatymo darbuose. Normalizuojantis gyvenimui vėl pradėjo veikti Vilniaus aukštesnioji technikos mokykla ir Bronislovas grįžo toliau mokytis. 1947 m. mokykla buvo pavadinta politechnikumu, kurį jis 1949 m. sėkmingai baigė ir  gavo techniko - mechaniko diplomą su pagyrimu.
 
Dar ruošiant diplominį darbą buvo priimtas dirbti garo katilo kūriku naujai atvežtame sugriauto miesto aprūpinimui el. energija energetiniame traukinyje Nr. 60. Gavęs diplomą buvo priimtas garo turbinų mašinistu į atstatytą Vilniaus senąją centrinę elektrinę (dabar muziejus), o vėliau vėl grąžintas, jau budinčiu inžinierium, atgal į. energetinį traukinį.1951 m.traukinys išvažiavo, Bronislovas piimamas katilų cecho pamainos viršininku į Vilniaus termofikacinę elektrinę( ŠEC 2).Čia jo sugebėjimai bei pareigingumas greitai buvo įvertinti ir jis nuo 1952 m. - katilų cecho viršininko pavaduotojas, nuo 1953 m. -turbinų cecho viršininkas. Darbas buvo nelengvas. Reikejo įvaldyti naujus įrengimus, mokyti personalą, organizuoti remontus. Žinių pagilinimui,  neatsitraukdamas nuo darbo, 1956 m. įstojo studijuoti į KPI Vilniaus filialą ir 1962 m. įgijo inžinieriaus - elektriko diplomą.
 
1962 m. ruošiantis paleisti į darbą statomos Lietuvos elektrinės pirmąjį energetinį bloką  buvo komplektuojamas personalas, renkami specialistai.Šalia jaunų aukštųjų mokyklų absolventų reikėjo ir eksploatacinę patirtį turinčių energetikų. Kviečiami  patyrę darbuotojai iš veikiančių Lietuvos elektrinių . Tarp jų pakviečiamas  B. Tarulis ir skiriamas turbinų cecho viršininko pavaduotoju. Čia vėl  nauji įrengimai, personalo ruošimas, pirmieji energetinių blokų paleidimai į darbą, įrengimų derinimas, pomontažiniai defektai, bemiegės naktys....Tik masteliai kiti. Su laiku, vykstant organizaciniams pertvarkymams, pareigų pavadinimai keičiasi, darbo pobūdis - nedaug. 1962-65 m.turbinų cecho v-ko pavaduotojas, 1965-75 m. katilų – turbinų cecho viršininkas, 1975-88 m.eksploatacijos tarnybos viršininko pavaduotojas. 1988 m, būdamas jau 63 m. amžiaus, perėjo į lengvesnį darbą – buvo paskirtas darbų saugos ir darbo patikimumo vyr.inspektorium. Į pensiją išėjo 2000 m. sulaukęs 75 m. amžiaus.

Dirbdamas,nežiūrint darbo įtampos, pastoviai tobulinosi, gilino savo technines žinias.1969 m.Maskvoje baigė Elektros stočių ministerijos vadovaujančių darbuotojų kursus.Dėstė Elektrėnų energetikų mokykloje, kurios užsakymu parašė 2 leidinėlius: „Garo ir hidroturbinų teoriniai pagrindai" (1987), ir „Garo turbinų ir jos pagalbinių įrengimų konstrukcija" (1990).Gamybinę karjerą pradėjęs prie nedidėlių dvidešimtojo šimtmečio pradžios energetinių įrenginių išaugo iki naujausių aukštų ir virškritinių garo parametrų 150 MW ir 300 MW galios energetinių blokų eksploatacijos vadovo. Jo gamybinės veiklos sėkmę ir rezultatus lėmė  pareigingumas, darbštumas , žinios bei patyrimasir nuoširdumas. Už gerą darbą apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu,  eile Aukščiausios Tarybos, Energetikos ministerijos ir vyr. valdybos garbės raštų, Lietuvos Respublikos Prezidento padėka.

B.Tarulis aktyvus ir viešajame gyvenime. Buvo Vilniaus, vėliau  Elektrėnų miestų tarybų narys, dalyvavo sportiniuose renginiuose ir dar šiandien nepraleidžia  šachmatų turnyrų. Organizavus Elektrėnų vyrų chorą – ilgalaikis jo dalyvis.Tarp jo pomėgių –turistinės kelionės, automobilizmas,  sodininkystė. Mėgsta poeziją, pradedant nuo pr.mokyklos laikų rašinėja eilėraščius.

Šeimą sukūrė 1956 m. vesdamas Vladę Kucevičiūtę(1930),kuri tuo metu,baigusi VVU  filologijos f. istorijos sk. keturis kursus, dirbo Vilniaus ŠEC 2. Šeimai persikėlus į Elektrėnus V. Tarulienė, nuo 1964 m. iki išejimo į pensiją  2000 m, dirbo Lietuvos elektrinės administracijos ūkio skyriaus vedėja. Taruliai išaugino du sūnūs:  Gražvydą  (1961) ir Deimantą (1966), kuris 1991 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą.  Sulaukė dviejų anūkių ir anūko.

2015 m. spalio 24 d  Lietuvos elektrinės veteranai devyniasdešimties metų jubiliejaus proga sveikino savo kolegą Bronislovą Tarulį, kurio visa 51 metų trukmės darbinė veikla buvo skirta Lietuvos energetikai.

Parengė Algis Viktoras Mekas

'''Variantas VIII tomui'''

'''Bronislovas TARULIS''' gimė 1925 m. spalio 24 d. Ūžėniškių k., Degučių vls., Zarasų apskr. Tėvai DominikasTarulis (1894–1965) ir Teklė Tarulienė–Vaitkevičiūtė (1900-1985). Be Bronislovo, šeimoje dar augo sesuo Veronika (1923–1995)  ir brolis Petras (1929 –1993).

Bronislovas 1932 m. pradėjo lankyti Trinkuškių pradžios mokyklą. Toliau mokytis reikėjo Salako pradžios mokykloje. Nežiūrint sunkumų 1938 m. baigė šeštą pradinės mokyklos skyrių. 1940 m.įstojo į Zarasų gimnaziją. Baigęs tris klases 1943 m. išvažiavo mokytis į Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą. 1947 m. mokykla buvo pavadinta politechnikumu, kurį jis 1949 m. sėkmingai baigė ir gavo techniko - mechaniko diplomą su pagyrimu.

Dar ruošiant diplominį darbą buvo priimtas dirbti garo katilo kūriku  energetiniame traukinyje Nr. 60. Gavęs diplomą buvo priimtas garo turbinų mašinistu į atstatytą Vilniaus senąją centrinę elektrinę (dabar muziejus), o vėliau vėl grąžintas, jau budinčiu inžinierium, atgal į. energetinį traukinį. 1951 m. traukinys išvažiavo, Bronislovas priimamas katilų cecho pamainos viršininku į statomą Vilniaus termofikacinę elektrinę ( TE-2 ). nuo 1952 m. - katilų cecho viršininko pavaduotojas, nuo 1953 m. -turbinų cecho viršininkas.  Reikejo įvaldyti naujus įrengimus, mokyti personalą, organizuoti remontus. Žinių pagilinimui, neatsitraukdamas nuo darbo, 1956 m. įstojo studijuoti į KPI Vilniaus filialą ir 1962 m. įgijo inžinieriaus - elektriko diplomą.

1962 m. ruošiantis paleisti į darbą statomos Lietuvos elektrinės pirmąjį energetinį bloką, buvo komplektuojamas personalas,  pakviečiamas Bronislovas Tarulis ir skiriamas turbinų cecho viršininko pavaduotoju. Čia vėl kartojasi darbo TE-2 istorija : nauji įrengimai, personalo ruošimas, pirmieji energetinių blokų paleidimai į darbą, įrengimų derinimas, pomontažiniai defektai, bemiegės naktys....Tik masteliai kiti. Su laiku pareigų pavadinimai keičiasi, darbo pobūdis - nedaug. 1962-65 m. -turbinų cecho v-ko pavaduotojas, 1965-75 m. katilų – turbinų cecho viršininkas, 1975-88 m. eksploatacijos tarnybos viršininko pavaduotojas. 1988 m, būdamas jau 63 m. amžiaus, perėjo į lengvesnį darbą – buvo paskirtas darbų saugos ir darbo patikimumo vyr.inspektorium. Į pensiją išėjo 2000 m. sulaukęs 75 m. amžiaus.

Dėstė Elektrėnų energetikų mokykloje, kurios užsakymu parašė 2 leidinėlius: „Garo ir hidroturbinų teoriniai pagrindai" (1987), ir „Garo turbinų ir jos pagalbinių įrengimų konstrukcija" (1990). Jo gamybinės veiklos sėkmę ir rezultatus lėmė pareigingumas, darbštumas , žinios bei  nuoširdumas. Už gerą darbą apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, eile Aukščiausios Tarybos, Energetikos ministerijos ir vyr. valdybos garbės raštų, Lietuvos Respublikos Prezidento padėka.

Buvo Vilniaus, vėliau Elektrėnų miestų tarybų narys . Organizavus Elektrėnų vyrų chorą – ilgalaikis jo dalyvis.Tarp jo pomėgių –turistinės kelionės, automobilizmas, sodininkystė. Mėgsta poeziją, pradedant nuo pradžios mokyklos laikų rašinėja eilėraščius.
Šeimą sukūrė 1956 m. vesdamas Vladę Kucevičiūtę (1930). Taruliai išaugino du sūnus: Gražvydą (1961) ir Deimantą (1966), kuris 1991 m. baigė Vilniaus pedagoginį universitetą. Sulaukė dviejų anūkių ir anūko.

Parengė Algis Viktoras Mekas, redagavo Vytautas Miškinis




[[Vaizdas:Taruliui-90.jpg|650px|left]]
Nuotraukoje (iš kairės į dešinę)  buvę Lietuvos elektrinės  darbuotojai : įrengimų tobulinimo baro viršininkas J.Gaidys.  direktoriaus pavaduotojas St. Lančinskas,  vyriausiojo inž.  pavaduotojas – eksploatacijos tarnybos viršininkas R.Liutkus, jubiliatas, vyriausiojo inž. pavaduotojas – remonto tarnybos viršininkas  A.Visockas, vyriausias inžinierius V.Mekas,  statybos – remonto baro viršininkas J.Šiožinys