Pranas Noreika

PRANAS NOREIKA gimė 1927 m. spalio 15 d. Aukštelkų k., Radviliškio raj. Mykolo (1888 – 1944 ) Noreikos ir Emilijos Urbaitytės - Noreikienės (1898 –1984) šeimoje. Kartu augo vyresnis brolis Zigmas (1926 - 2019) ir jaunesnė sesuo Mikalina (1932 –2013).

Pranas 1938 m. baigė Aukštelkų pradžios mokyklos keturis skyrius. Dėl lėšų trūkumo toliau mokyklos lankyti nebegalėjo, 5-tą ir 6-tą skyrių, kaimo mokytojui padedant, baigė savarankiškai. 1942 m. įstojo į Šiaulių vidurinės amatų mokyklos elektromechanikos skyrių. Čia mokslą nutraukė 1944 m. vasarą Šiaulių m. sugriovęs į Vakarus praeinantis karo frontas. 1945 m pradėjo dirbti Radviliškio garvežių depe elektromonteriu. Dirbdamas depe vakarinėje gimnazijoje baigė penktą klasę ir 1946 m. įstojo mokytis į Kauno politechnikumą. 1950 m. gavęs techniko – elektriko diplomą su pagyrimu buvo paskirtas dirbti į Petrašiūnų VRE. Pradėjo budinčiu elektromonteriu. 1951 m. įstojo studijuoti į Kauno politechnikos institutą, kur, neatsitraukdamas nuo darbo elektrinėje, 1955 m. įgijo inžinieriaus elektriko (specialybė - elektros sistemos ir tinklai) diplomą su pagyrimu. Elektrinėje 1953 m. skiriamas pamainos viršininku, 1955 m. - aukštosios įtampos įrengimų remonto meistru. Aktyviai dalyvavo kolektyvo visuomeninime gyvenime. Būdamas įmonės profsąjungos komiteto pirmininku su administracija energingai sprendė darbuotojų darbo sąlygų ir buities problemas , organizavo sportinius renginius.

1957 m. Pranas Noreika pakviečiamas dirbti referentu į Lietuvos Ministrų Tarybos Reikalų valdybą. Vyko Lietuvos energetikos ūkio valdymo pertvarkymas, spartus elektrifikavimo vystymas. Statant Kauno HE jam teko organizuoti ir kontroliuoti Kauno marių dugno paruošimo darbus, dalyvauti 1958 m pavasario potvynio praleidime. Dar nebaigus Kauno HE statybos, iškilo sekančio galingo elektros energijos šaltinio - šiluminės elektrinės poreikis. Čia tenka aktyviai dalyvauti ir Pranui Noreikai, tiek ruošiant reikalingus dokumentus, tiek važinėjant su Lietuvos valdžios atstovais į Maskvą.

1960-04-05 priėmus Lietuvos vyriausybei nutarimą statyti Lietuvos VRE, jo vykdymo organizavimas pavedamas Energetikos ūkio valdybai. Į ją Pranas Noreika pereina dirbti vyresniuoju inžinieriumi ir jam pavedami su Lietuvos elektrinės statyba susiję klausimai. Įsteigus statomos Lietuvos VRE direkciją, 1960 metų rugpjūčio mėnesį skiriamas jos direktoriumi. Taip prasideda jo ilgas, kūrybingas ir vaisingas 50 metų darbo etapas. 1960 m. liepos mėn. prasideda statyba. Direktorius reikliai, sumaniai ir energingai koordinuoja statybinių bei montavimo organizacijų darbą. Skirtingai nei tuo metu buvo įprasta kitose elektrinių statybose, būsimų šeimininkų jėgomis organizuojama kruopšti darbų kokybės kontrolė, įrengimų revizija prieš juos montuojant, metalo ir suvirinimo darbų kontrolė. Sukomplektuojamas ir paruošiamas naujausių energetinių įrenginių valdymui lietuviškas (daugiau kaip 80% ) personalas. Ir taip pirmasis 150 MW galios energoblokas, per rekordiškai trumpą laiką – 28 mėnesius nuo darbų statybos aikštelėje pradžios, sėkmingai pradėjo veikti 1962 m. gruodžio mėn.30 d. Toliau elektrinės darbas ir statyba įgauna ritmą , projektinė 1800 MW galia pasiekiama 1972 m. paleidus aštuntą bloką. 1974 m.pagal P. Noreikos pasiūlymą Lietuvos elektrinei buvo pavestos Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statybos užsakovo funkcijos. Rūpesčiai pasikartojo: šių funkcijų vykdymo komandos ir būsimos elektrinės personalo komplektavimas, techninio projekto paruošimas ir patvirtinimo spartinimas, rangovų organizavimas, žemės sklypo skyrimas HAE statybai ir t.t. Statybvietėje darbai prasidėjo 1977 m vasarą, tačiau ir toliau reikėjo spręsti daug iškylančių techninių bei organizacinių problemų. 1982 m. HAE pradėjo veikti ir tapo atskira įmone. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo kuro tiekimo blokada. P. Noreikos iniciatyva buvo surastas apibandytas ir 1992 m. pradėtas naudoti alternatyvus kuras -Venesuelos orimulsija. Ryšium su tuo buvo pastatyti ir pirmieji dūmų valymo įrenginiai. Ruošiantis Ignalinos atominės elektrinės stabdymui ir gavus dalinę ES paramą atliktas įrengimų atnaujinimas ir modernizacija: pakeisti susidėvėję mazgai, įdiegta skaitmeninės valdymo sistemos , 7-am ir 8-tam energoblokams sumontuoti dūmų valymo įrenginiai, įgalinantieji deginti sieringą kurą be aplinkosaugos reikalavimų pažeidimo. Keičiantis kuro tiekimo ir aplinkosauginei situacijai vietoje penkto ir šešto energoblokų dūmų valymo įrenginių sumontuojamas modernus, 30 % ekonomiškesnis, 415 MW galios kombinuoto ciklo 9-tas energoblokas.

Kartu su Lietuvos elektrinės statybos pradžia prasidėjo ir naujos gyvenvietės, skirtos statybininkų bei elektrines aptarnaujančio personalo apgyvendinimui statyba , kuriai P. Noreika skyrė daug dėmesio bei kūrybinių pastangų. Tuščiuose laukuose išaugo miestas su visa infrastruktūra. Elektrėniečiai džiaugiasi dirbtinio ledo čiuožykla, plaukiojimo baseinu, vandens sporto kompleksu, sporto salėmis, reabilitacine ligonine, atrakcionų parku ir pan. Ne be elektrinės pagalbos pastatyta bažnyčia. Elektrinėje kasmet įvedant naują energetinį bloką aktuali problema buvo kvalifikuotų specialistų komplektavimas. Tam, kad nekviesti jų iš sąjunginių elektrinių, P. Noreika organizavo ir eilę metų Elektrėnuose veikė KPI filialas bei Vakarinis energetikos technikumas, o Elektrėnų profesinio mokymo centras sėkmingai veikia ir šiandien. Į poilsį išėjo 2010 metais.

Prano Noreikos nuoširdus darbas ir jo rezultatai įvertinti daugeliu apdovanojimų. Tarp jų:1965 m. LSSR nusipelnęs inžinierius, 1966 m. Socialistinio darbo didvyris, 2000 m Elektrėnų garbės pilietis, 2001 m. LDK Gedimino ordino Riterio kryžius, 2008 m. ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžius, 2007 m. LR Ūkio ministerijos medalis „Už nuopelnus verslui“, 2007 m. LTOK Olimpinė žvaigždė, KKSD 1-o laipsnio ordinas su grandine. 1975–1980 m. buvo LSSR AT, nuo 1979 m. SSRS AT deputatas.

Laisvalaikio pomėgiai – gamta, sodas, ypač bitės, sportas. Jaunystėje dalyvaudavo dviračių lenktynėse, žaidė tinklinį, krepšinį. Elektrėnuose vasaros metu daug slidinėdavo vandens slidėmis. Brandesniame amžiuje suorganizavo ir pats dalyvaudavo vyresniųjų bendradarbių krepšinio kassavaitines krepšinio treniruotes. Palaikė Elektrėnų sportininkus, ypač ledo ritulininkus. Daug bendradarbiavo su žiniasklaida, parašė atsiminimus apie atskirus gamybinės veiklos periodus.

Šeimą sukūrė Vilniuje 1958 m. su jauna farmacininke Darata Vendelyte (1934.09 –1987.03). Vos pastačius pirmuosius namus jauna šeima persikėlė į būsimus Elektrėnus, kur Darata Noreikienė organizavo pirmąją vaistinę. Dukros - Vilija Grinevičienė (1961) baigusi Kauno Medicinos institutą dirba Santaros klinikų vaikų skyriuje gydytoja, Eglė (1965) baigė Vilniaus statybos institutą, dirba finansininke. Džiaugsmą teikia trys vaikaičiai ir du provaikaičiai.

Mirė Pranas Noreika 2021-09-17. Palaidotas Elektrėnų kapinėse.

Parengė Algis Viktoras Mekas

Pranui Noreikai 90 http://www.vikis.lt/energetika.vikis.lt/mediawiki-1.25.1/index.php/Prano_Noreikos_90_met%C5%B3_jubiliejaus_%C5%A1vent%C4%97

Vilius Kavaliauskas APIE ŽMOGŲ AUKŠTESNĮ UŽ KAMINĄ

Prieš 25 metus mus su Lietuvos elektrinės direktoriumi Bogotoje apiplėšė. Anądien grįždamas iš Kauno, Elektrėnų pusiaukelėje pasigedau net dviejų kaminų. Ir iš karto pagalvojau apie LE statytoją – Praną Noreiką. Jau grįžęs sužinojau apie Didžiojo energetiko išėjimą į nebūtį. Mums paskubėjo pranešti, kad išėjo „partinis veikėjas Noreika“. Rašė tie, kurie, matyt, nežino, ką veikia elektromonteris, elektrinės budėtojas ar aukštos įtampos remontininkas. Tai – Prano jaunystė, nes paskui turėjo svarbesnių darbų: nuo 1960 metų statė Lietuvos elektrinę, o paskui iki 2010-ųjų jai vadovavo. 50 metų! Jis statė ne tik elektrinę, jis statė Elektrėnus – naujos kartos Lietuvos miestą. Paskui tapo pirmuoju šio miesto garbės piliečiu, nes pirmiausia galvojo apie LE žmones. 1995-tais su Pranu savaitę praleidom Venesueloje. Tai buvo Vytauto Dambravos sumanytas ir Prano Noreikos apskaičiuotas žygis – pirkti naujausią kurą-orimulsiją. Lietuva tapo „energetiškai laisva“ ne dėl svetimo laivo, o radusi alternatyvą Rusijos naftai 1995-tais. Pamenu, Ukrainos premjeras tada pasakė: mes bijom apie tai net pagalvoti. Gal gerai, kad Pranas nematys griaunamo paskutinio Elektrėnų kamino. Pirkti galima ir elektrą, tik… grimztant į skolas. Nežinia, kas atsitiks su atminimo siena, ant kurios Pr.Noreika surašė visus, kurie kūrė Lietuvos energetiką. Jis buvo kuklus – jo vardo ten nėra.

Pranas Noreika IŠ DANGAUS MANA NEBYRĖJO

Lietuva jau skaičiuoja antrą šimtmetį nuo pirmosios lemputės, įžiebtos Rietave 1892 metais. Ilgas ir sunkus buvo kelias iki Biliūno „Laimės žiburio“, kol visa Lietuva buvo visiškai elektrifikuota, turėjo 6.156 MW galingumą ir gamino 28 milijardus kilovatvalandžių per metus.

Didysis elektrifikavimo žygis prasidėjo nuo Kauno hidroelektrinės statybos 1950 metais. Pildėsi tautos svajonė turėti pigios elektros. Nematyti statybos mastai, galingos technikos gaudimas ir daugybė skubančių statytojų pakerėdavo lankytojus iš visos Lietuvos. Spauda, radijas daug pasakojo apie jaunus inžinierius, kurie dirbo Kauno HE statyboje. Visi žinojo Joną Velaniškį ir kitus žymiausius elektrinės statytojus. Tai įkvėpė pasitikėjimą savo jėgomis, kad mes – lietuviai – galime padaryti fantastiškus darbus. Bet tai buvo tik pradžia...

Dar buvo toli iki Kauno HE statybos pabaigos, kai tuometiniai Lietuvos vadovai Antanas Sniečkus ir Motiejus Šumauskas, Aleksandras Drobnys, mokslininkai Algirdas Žukauskas, Kazimieras Baršauskas, energetikai Justinas Nekrašas, Algirdas Stumbras, Juozas Linkaitis ir kiti suprato, kad norint pakeisti Lietuvos žmonių gyvenimą, vystyti pramonę, reikia galingo energijos šaltinio. Planinėje sistemoje turėtų būti viskas paprasta – projektuotojas paskaičiavo, planuotojai patikrino, valdžia patvirtino ir – pirmyn. Visi gaus elektros iš bendro tinklo. O jeigu tame tinkle trūksta, reikia skubiai jį papildyti. Štai čia ir prasidėjo karas su Latvija. Jie nori statyti hidroelektrines ant Dauguvos, bet statybos užtruktų ilgai, ir elektros būtų mažai. Lietuvos nuomone, šiluminę elektrinę galima pastatyti kelis kartus greičiau ir elektros užtektų abiems šalims. Šiame kare jėgos buvo nelygios. Latvija savo tautiečius turėjo aukščiausiuose valdžios lygiuose. Be to, juos palaikė TSRS elektrinių ir statybos ministras Ignatas Novikovas, jo pirmasis pavaduotojas Piot-ras Neporožnis, abu hidrotechnikai. Lietuvos pusėje buvo didelis noras ir TSRS Plano komiteto palaikymas. Mums palankios buvo Nikito Chruščiovo vykdomos reformos. Jis suprato, kad neužtenka įvardinti Josifo Stalino nusikaltimus, bet reikia išlaisvinti žmonių iniciatyvas respublikose ir srityse. Lietuviai tuo pasinaudojo. Naujai įkurta Liaudies ūkio taryba per trumpą laiką atliko milžinišką darbą visose srityse, tarp jų ir energetikoje. Tuo metu buvo įkurta Energetikos ūkio valdyba (1957). Jos vadovais tapo jauni, bet jau patyrę energetikai – Justinas Nekrašas (viršininkas), Algirdas Stumbras (vyriausiasis inžinierius) ir vyresnės kartos energetikas Antanas Gruodis. Energetikos vystymui didelę įtaką turėjo naujai įkurtas LTSR ministrų tarybos valstybinis mokslinis technikos komitetas ir jo pirmininkas Algirdas Žukauskas. Jo iniciatyva 1958 m. buvo įkurta nuolatinė Energetikos ugdymo komisija, kurioje dirbo 22 įvairių specialybių atstovai, dauguma – energetikai. Jie ruošdavo kvalifikuotus pasiūlymus Vyriausybei.

Prasidėjo istorinis žygis už visos Lietuvos elektrifikavimą. Visi suprato, kad pradžių pradžia yra galingos šiluminės elektrinės statyba. Iš čia, kaip ir saulės spinduliai, nusidrieks aukštos įtampos linijos po visą šalį.

Man teko būti šių įvykių liudytoju ir dalyviu. 1957 m. spalio 11 d. iš Petrašiūnų elektrinės buvau pervestas į LTSR ministrų tarybos reikalų valdybą, kur dirbau referentu energetikos klausimais.

Pradėjus planuoti šiluminės elektrinės statybą, svarbiausias klausimas buvo, kokiu kuru bus kūrenama. Iš pradžių buvo galvojama panaudoti akmens atsijas iš Ukrainos šachtų. Šis variantas nedžiugino. Po ilgų derybų buvo sutarta naudoti mazutą iš Polocko naftos perdirbimo gamyklos. Jau geriau... Vėliau sužinojome, kad Ukrainoje surasti gana dideli Šebelinkos gamtinių dujų telkiniai ir Ukraina atsisako trijų milijardų m3 dujų per metus iš Dašavos. Čia jau visai gerai: pagrindinis kuras – dujos, o rezervinis – mazutas.

Latviams šis variantas taip pat patiko. Jie skubiai paruošė projektinį pasiūlymą statyti šiluminę elektrinę už Rezaknės miesto prie Lukno ežero. Prasidėjo variantų aptarimai ir palyginimai. Lietuvos elektrinės variantas buvo geresnis – mažesni kapitaliniai įdėjimai į dujotiekio atšaką nuo Vilniaus–Kauno magistralinio dujotiekio. Elektrinė būtų arčiau stambių elektros energijos vartotojų Vilniuje ir Kaune, sumažėtų sąnaudos 330 kV linijų statybai ir kainuotų net 132 mln. pigiau nei statybos Latvijoje. Apie šiluminės elektrinės statybos vietą diskusijos vyko įvairiose organizacijose ir įvairiuose lygiuose. Diskutavo ministerijų darbuotojai, projektuotojai, planuotojai. Nuomonių buvo daug, o laikas bėgo. Delsimas visada gali pagimdyti nenumatytų kliūčių. Reikėjo veikti. Į kovą įsijungė ir aukščiausioji valdžia. 1959 m. gruodžio mėnesį Antanas Sniečkus ir Motiejus Šumauskas parašė raštą TSRS Ministrų tarybai, kad Lietuva jau pasiruošusi pradėti statyti 1200 MW galios šiluminę elektrinę. Pasirinkta vieta prie Strėvos upės, padarytas techninis-ekonominis projektas, suderintas kuro tiekimas. Raštas padėjo. TSRS Plano komitetas pradėjo ruošti TSRS Ministrų tarybos posėdžiui reikalingus dokumentus.

Pagaliau 1960 m. kovo 9 d. TSRS Ministrų taryboje svarstomas Lietuvos VRE statybos projektas. Posėdžiui pirmininkavo Ministrų pirmininko pavaduotojas Frolovas Kozlovas. Išgirdęs, kad mazutą bus galima tiekti iš Polocko, Anastasas Mikojanas pasiūlė pažiūrėti, gal galima elektrinę statyti arčiau Polocko ir mazutą tiekti vamzdžiais. Frolovas Kozlovas nedavė pasisakyti nei Piotrui Neporožnui, nei Konstantinui Gabdankui. Protokole buvo suformuluota, kad priimamas pasiūlymas 1960 m. statyti šiluminę elektrinę ir pavedama Aleksejui Kosyginui ir Zasiadkai patikslinti elektrinės vietą. Mūsų delegacija grįžo nusiminusi, nes vieta ir buvo svarbiausias kautynių objektas.

Pirmos mintys buvo niūrios. Kaip įrodyti, kad vežioti mazutą geležinkeliu bus pigiau negu elektrą perduoti laidais. TSRS Plano komitete dirbo aukštos kvalifikacijos specialistai. Lietuvą globojo maloni moteris Zinaida Portala. Ji patarė remtis ne šia diena, bet ateities argumentais. 1960 m. bus atvestas dujotiekis iš Dašavos į Lietuvą, vartotojai nebus pasiruošę vartoti dujas, todėl kelis metus elektrinėje bus kūrenamos dujos. Vėliau Lietuvoje bus pastatyta naftos perdirbimo įmonė, todėl mazuto vežti nereikės iš toli. Mes su Juozu Linkaičiu pateikdavome reikalingus skaičius, o Zinaida Portala redagavo tekstą ir dėliojo argumentus. Raštas turėjo būti trumpas – vienas lapas, ilgesnių niekas nemėgsta skaityti.

Baigus rašyti, reikėjo rinkti parašus. Pirma pasirašė TSRS Plano komiteto darbuotojai. Pas ekonomikos komiteto pirmininką Zasiadką ėjome kartu su J. Nek¬rašu. Buvo malonus pokalbis, bet teko atsakyti į kelis „elektriškus“ klausimus. Nekrašas nustebo, kad buvęs Anglies pramonės ministras gerai orientuojasi energetikoje. Išgirdome įdomią istoriją, kaip jis inžinierius-elektrikas šachtos energetinio ūkio viršininkas tapo Anglies pramonės ministru ir pasirašė ant mūsų rašto.

Konstantinas Gabdankas rūpinosi A. Kosygino parašu. Jis pažinojo TSRS Ministrų tarybos reikalų valdytoją, todėl parašą gavo greitai.

1960 m. kovo 19 d. TSRS valstybinis plano komitetas antrą kartą Ministrų tarybai pateikė svarstyti paruoštą pasiūlymą. Šį kartą į Maskvą važiavo LTSR Ministrų tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Eduardas Ozarskis, Mokslo ir technikos komiteto Energetikos skyriaus viršininkas Juozas Linkaitis ir aš, LTSR Ministrų tarybos referentas Pranas Noreika. Maskvoje prie mūsų prisijungė K. Gabdankas ir Valstybinio plano komiteto darbuotojai. Visi buvo gerai pasiruošę apginti savo pozicijas. Posėdžiui pirmininkavo Anastasas Mikojanas.

Salėje – triukšmas, kaip armėniškame turguje. Už ilgo stalo sėdi ministrai, komitetų pirmininkai, Vyriausybės nariai. A. Mikojanas ima iš didelės krūvos aplanką, pasako, koks svarstomas klausimas, paskaito, koks siūlomas sprendimas, ir deda į kitą krūvelę. Viskas vyko taip greitai, kad net P. Neporožnas nespėjo pasakyti, kad elektrinės negalima statyti, nes ten labai blogas gruntas. Išėję iš salės pasisveikinome, pasidžiaugėme ir nuvažiavome pas K. Gabdanką. Jis paskambino TSRS Ministrų tarybos reikalų valdytojui ir sužinojo, kad visus posėdžių protokolus pasirašo N. Chruščiovas, net būdamas atostogose. Generalinis sekretorius tomis dienomis atostogavo, todėl kelias dienas reikėjo palaukti.

Kitą dieną TSRS Elektrinių statybos ministerijoje sužinojau, kad buvo atvažiavęs Kauno HE statybos vyriausiasis inžinierius Serafinas Levšinas su įrodymais, kad gruntas labai blogas, ir jis nedalyvaus elektrinės statyboje.

Atsirado naujas pavojus. Jeigu Ministerija pateiktų tokią medžiagą TSRS Ministrų tarybai, ši sprendimą galėjo sustabdyti. Tuomet trečio svarstymo nebūtų buvę. Reikėjo skubiai organizuoti atsakingų specialistų išvadas. Sudarome sąrašą ir einame pas P. Neporožną prašyti leidimo važiuoti į vietą. Jis sutinka ir paragina skubėti . Atvažiavome į aikštelę. Projektuotojai žino, kur bus elektrinės pastatas, geo¬logai išgręžė papildomų gręžinių – visur tas pats sluoksniuotas molis, kaip „Napoleo¬no“ tortas. Minkant jis suminkštėja. Komisijos specialistai sako, kad tokį gruntą reikia apsaugoti nuo vandens ir vibracijos, pridengiant storu sluoksniu žvyro, ir viskas bus gerai. S. Levšinas nesutinka ir žada rašyti atskirą nuomonę. Besiginčijant praėjo dvi dienos. Trečią dieną Kauno HE statybos valdyboje renkamės pasirašyti „išvadas“. Prieš važiuodamas iš Vilniaus, aš užbėgau į savo kabinetą pažiūrėti popierių ir radau jau pasirašytą Potvarkį Nr. 819. Supratau, kad dabar jau tikrai statysime elektrinę. Kaune visi susirinkę ir jau paruošę teigiamą „išvadą“. Komisijos nariams rodau jau pasirašytą Potvarkį Nr. 819. Visi skaito ir džiaugiasi. S. Levšinas atsiėmė savo atskirą nuomonę, bet „išvados“ nepasirašė. Netrukus jis išvažiavo į Latviją, nes latviai gavo leidimą pradėti projektuoti Pliavino HE. Į Ministeriją buvo nuvežta „teigiama išvada“, o laikas parodė, kad gruntas nebuvo blogas . Kas toliau? Reikia statybos direktoriaus. Visi jauni, neturi didelės statybų patirties, rinktis nėra iš ko. Dirbant Ministrų taryboje man teko organizuoti Kauno HE vandens saugyklos paruošimą: iškelti daug sodybų, pastatyti naujus kelius, elektros linijas, apsauginius pylimus, išvalyti būsimų marių dugną.

Didelė problema buvo tai, kad reikėjo nuspręsti, ką daryti su užliejamaisiais ne visiškai sudurpėjusiais plotais, kurie gali iškilti, vėjo genami nuplaukti prie HE ir užkimšti vandens pratekėjimus. Šių darbų vykdytojų buvo daug – savivaldybės, kolūkiai, atitinkamos ministerijos, mokslininkai, medžiagų tiekėjai. Man reikėjo ruošti pavedimus ir kontroliuoti, kaip vyksta darbai. Trejus metus sėkmingai dirbome, vandens saugyk¬la buvo paruošta laiku, komisija įvertino geru balu, o aš kartu su HE statytojais gavau pirmą ordiną. Įteikiant apdovanojimus, malonu buvo stovėti greta Jono Velaniškio ir kitų statytojų.

Darbas Ministrų taryboje buvo gera pareigos ir atsakomybės mokykla. Kai J. Nekrašas paklausė mano nuomonės dėl darbo statyboje, pasakiau, kad mes bekovodami esame įsipareigoję paleisti pirmą bloką per 2,5 metų, todėl trauktis nėra kur. J. Nekrašas nuėjo pas M. Šumauską, kalba buvo sunki – nenori atleisti. Kitą kartą nuėjau geriau pasiruošęs. Vietoj manęs siūlo Simoną Šimkūną, kuris vėliau padirbęs Ministrų taryboje perėjo į Energetikos statybos trestą ir padarė daug gerų darbų Lietuvai. Taip atsirado tuščių laukų direktorius be pastogės ir be kadrų. TSRS Elektrinių statybos ministerija pavedė statybos darbus vykdyti atsilaisvinusiems HE statytojams, bet darbai nevyko. Viršininkas Nikolajus Luchnevas nenorėjo statyti šiluminės elektrinės, kaltino užsakovus, kad nėra projektų, nėra žvyro, nėra kelių, elektros ir t. t. Supratau, kad be Lietuvos statybinių organizacijų pagalbos statyba bus sužlugdyta. Į statybos darbus reikėjo įtraukti Statybos ministeriją, kelių statytojus, melioratorius, energetikus ir daug kitų žinybų. Čia man pravertė darbo Ministrų taryboje patirtis. Ruošiau vyriausybei nutarimus, potvarkius, grafikus, konkrečias užduotis ir terminus. Lietuvos organizacijos dirbo sparčiai ir per pirmus statybos metus įvykdė daugiau darbų negu rangovas. Svarbiausias pirmų statybos metų laimėjimas – privertėme rangovą pripažinti, kad čia užsakovas yra šeimininkas.

Kalbant su projektuotojais paaiškėjo, kad projektą vėl reikia daryti iš naujo. Katilų gamintojai negali pagaminti 200 MW blokams katilų, kurie galėtų kūrenti dujas ir mazutą. Taganrogo gamykla galėjo pagaminti tik 300 MW blokus. Mes išsigandome, kaip tokie galingi blokai dirbs mažoje energetinėje sistemoje. Buvo nutarta pirmus du blokus statyti mažesnius – po 150 MW galingumo. Vėliau teko pastatyti dar du tokio pat galingumo blokus. Tuo laikotarpiu 4 blokai po 150 MW turėjo teigiamų savybių, bet ekonomiškumo požiūriu 150 MW blokai 10 proc. daugiau naudojo kuro negu 300 MW blokai.

Tokia buvo pradžia elektrinės, pakeitusios Lietuvos žmonių gyvenimą, o prabėgus 50 metų tapusios Lietuvos energetinės nepriklausomybės garantu.

Elektrinės kūrime dalyvavo tūkstančiai specialistų. Sunku pasakyti, kas čia svarbiausias. Visi pasaulio stebuklai pastatyti žmonių protu ir nuoširdžiu darbu.

Lietuvos energetikos istorijoje tarp įžymių inžinierių yra Juozas Linkaitis, aukščiausios kvalifikacijos inžinierius, inteligentas, ne žodžiais, bet darbais mylėjęs Lietuvą. Jo nuopelnai atstatant sugriautas elektrines ir plėtojant energetiką – nepamatuojami. Daug jo mokinių dalyvavo elektrifikuojant Lietuvą. Jis spinduliavo protu ir erudicija. Jis mokėjo labai įtaigiai kalbėti, maloniai bendrauti. Maloni šypsena sužavėdavo kiekvieną. Visados norėjosi su juo kartu pabūti ilgiau. Lietuvos elektrinės istorijoje J. Linkaitis dalyvavo nuo pirmo puslapio iki statybos pradžios. Prašiau J. Linkaičio dirbti kartu statant elektrinę, bet dėl sveikatos negalėjo. Labai trūko J. Linkaičio išminties ir patirties sunkiame statybų kelyje.

Didžiausias direktoriaus rūpestis ir turtas buvo darbuotojai. Kvalifikuotų specialistų reikėjo daug – šimtų inžinierių ir tūkstančių įvairių specialybių darbininkų. Lietuvoje tokių nebuvo, o kviesti iš sąjungos elektrinių – nenorėjau. Todėl organizavau Kauno politechnikos instituto ir Kauno politechnikumo filialus Elektrėnuose. Dėstytojai atvažiuodavo iš Kauno, dėstydavo ir vietiniai inžinieriai. Mokymo įstaigų direktoriais dirbti buvo paskirti A. Liepinis ir A. Norušis. Eksploa-tacininkus ruošėme Azerbaidžiano ir Kanakovo elektrinėse. Didelė parama buvo entuziastai, perėję dirbti iš veikiančių Lietuvoje elektrinių. Taip buvo pastatyta lietuviškai kalbanti piramidė. Apie šio kolektyvo vargus ir džiaugsmus reikėtų parašyti atskirą knygą.

Po 40 metų man vėl teko statyti jaunos pamainos piramidę, kuri perimtų ir tęstų tradicijas. Jaudinausi kalbėdamas su jaunais bakalaurais – ir mes tokie buvome...

KRUONIO HAE

Hidroakumuliacinės elektrinės statyba nenudžiugino Lietuvos valdžios ir Lietuvos energijos vadovų. Prieštaravo ir TSRS plano komitetas. Priežastys rimtos. Vieni bijojo, kad tokio masto statybai reikės apie trijų tūkstančių įvairių specialybių statytojų, todėl Lietuvos statybos ir žemės ūkis neteks vairuotojų, mechanizatorių, suvirintojų, elektrikų ir statybininkų. Kai kas bijojo, kad iš kitų respublikų privažiuos specialistų ir jie čia pasiliks gyventi, o butų trūko ir lietuviams. Kiti nesuprato, kam reikalinga tokia brangi elektrinė, kuri elektros energijos ne tik negamins, bet dar sunaikins 25 proc. kitose elektrinėse pagamintos energijos pilstydama vandenį aukštyn – žemyn. Planuotojai manė, kad naktinę elektrą geriau parduoti pigiai – už kuro dedamąją – arba nakčiai stabdyti šilumines elektrines, ir taip išlyginti vartojimo grafiką. Taip atrodė sėdintiesiems kabinetuose. Tačiau dirbantieji šiluminėse elektrinėse jau žinojo, kad galingų blokų dažni stabdymai labai gadina įrengimus, prasideda avarijos, neplaniniai remontai, ženkliai padidėja kuro sunaudojimas.

Prabėgus 10 metų nuo aikštelės parinkimo hidroakumuliacinei elektrinei (1963 m.), prasidėjo Ignalinos atominės elektrinės statyba, bet hidroakumuliacinės elektrinės statybos nejudėjo. Supratome, kad laukti nebegalime. Pasiūlėme Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikavimo valdybos viršininkui Vladui Grigaravičiui perduoti Kruonio HAE užsakovo funkcijas Lietuvos elektrinei be papildomo atlyginimo. Sutiko! Nuo 1975 m. sausio 25 d. Lietuvos elektrinė perėmė statybos sutartį su „Hidroprojekt“. Pirmaeilis uždavinys buvo parengti techninį projektą. Reikėjo specialistų, o elektrinėje neturėjome nė vieno hidrotechniko. Daug išmokau važinėdamas pas projektuotojus, modeliuotojus, statybininkus, išklausydamas pražilusius specialistus. Tada išgirdau svarbiausią taisyklę – su vandeniu, kaip ir su ugnimi – žaisti negalima. Ši taisyklė mane lydėjo visus 17 metų, projektuojant ir statant elektrinę. Hidrotechniniai įrengimai statomi šimtmečiams, jie turi būti labai patikimi.

Maskvos „Hidroprojekt“ tuo metu buvo didžiausias hidroenergetinių objektų projektavimo susivienijimas. Jie projektavo galingiausias hidroelektrines Rusijoje ir kitose šalyse. Čia dirbo geriausi specialistai. Darbas organizuojamas pagal vertikalę – sprendimus priima ir pasirašo vyriausieji specialistai (iki instituto direktoriaus imtinai).

Pirmasis būsimos elektrinės variantas buvo labai įdomus: reikia užšaldyti žemę visam statybos laikui, išbetonuoti didelį šulinį, agregatus sustatyti ratu, o vandens privedimo ir nuvedimo vamzdžius sumontuoti tuneliuose. Visi tokiu projektu žavėjosi, daug diskutavo, bet nugalėjo formulė – su vandeniu žaisti negalima. Grįžome prie klasikos. Didžiausia statybų rizika buvo dėl grunto. Praslinkę 3 ledynmečiai iš Skandinavijos sunešė įvairiausio akmenų grunto sąvartyną. Nukasus 80 m iki pamatų lygio buvo rastas smulkus melsvas vandeningas smėlis – alevritai. Rastos kriauklelės bylojo, kad prieš daug milijonų metų čia tyvuliavo vanduo. Buvo neaišku, kaip alevritai elgsis nukasus milžinišką svorį. Elektrinės pastatas planuojamas monolitinis ir sunkus – jei bus nusėdimų, pastatas gali lūžti. Prog¬nozės nelinksmos, bet statyboms kito kelio nebuvo. Dabar galime džiaugtis, kad su Dievo palaima Kruonio HAE dirba 20 metų.

Bet grįžkime prie techninio projekto. Pradžioje mano komanda nebuvo didelė: Jurgis Steponavičius, Sebastinas Bagdonavičius, Algimantas Balčiūnas ir Leonas Rubinšteinas. Dirbome kartu su projekto vyriausiuoju inžinieriumi Georgiju Avdejevu. Tai buvo aukščiausios klasės specialistas, turintis didelę darbo patirtį, labai mielas ir linksmas žmogus. Ilgą ir sudėtingą kelią reikėjo nueiti iki techninio projekto patvirtinimo. S. Bagdonavičius buvo pirmas patyręs specialistas. Dirbo Petrašiūnų elektrinėje, buvo Kauno hidroelektrinės užsakovas, ją statė ir ilgus metus vadovavo eksploatacijai. Labai malonus, nuoširdus žmogus, fantastiškai mylėjo hidrotechniką. Pirmoji ir skaudžiausia netektis buvo S. Bagdonavičiaus mirtis. 1979 m. gruodžio mėn. jį ištiko insultas. S. Bagdonavičių pakeitė Kauno HE statytojas, vyriausiasis hidrotechnikas Stanislovas Danila, Kruonio HAE statyboje dirbti pradėjęs nuo 1978 m. pradžios. Vėliau statybose dirbti pradėjo patyręs Kauno HE statytojas Romualdas Charūnas. Ant šių žmonių pečių laikėsi visa Kruonio HAE hidrotechnika. S. Danila buvo atsakingas už viršutinį baseiną, R. Charūnas – už pagrindinį elektrinės pastatą.

Labai atsakingas darbas buvo viršutinį baseiną sujungti su pagrindiniu pastatu. Ilgai ieškojau tinkamo specialisto, kuriuo galėčiau pasitikėti. Netikėtai gavau laišką iš Ričardo Birmano, kuris dirbo Projektavimo institute. Jis pageidavo dalyvauti didelėje statyboje. Pakvietėme statyti Kruonio HAE ir neapsirikome. Laikas yra geriausias darbų vertintojas. Po 20 metų dėl Kruonio HAE statybos neturime jokių priekaištų.

Bet vykdant statybas įvairių trukdžių buvo apstu. Pradėjus skaičiuoti statybos sąmatą, paaiškėjo, kad vieno įrengto kilovato kaina žymiai viršija galiojantį paprastų hidroelektrinių statybų normatyvą, todėl Sąjunginio statybos komiteto ekspertai nepraleido šio projekto. Darbas sustojo. Aiškiname, kad negalima lyginti akumuliacinės elektrinės su paprasta hidroelektrine. Ekspertai supranta, bet pasirašyti nesutinka, reikia naujo normatyvo. Padaryti ir patvirtinti naują normatyvą užtruktų metus, o gal dar ilgiau. Šis kelias netinka, reikia ieškoti kitos išeities. Projektuotojai tyliai siūlo mums pakeisti užduotį ir projektuoti ne 6 agregatus po 200 MW galios, bet 8 po 200 MW ir bendrą kainą dalinti iš 8. Du papildomi agregatai, lyginant su hidrotechniniais įrengimais, kainuoja nedaug, todėl vieno įrengto kilovato kaina bus mažesnė. Ekspertai supranta – daugiau vandens viršutiniame baseine neatsiras ir papildomi agregatai nedirbs, bet pasirašyti sutiko. Dabar visi klausia, kada statysime visus 8 agregatus. Tokia galimybė yra, tačiau techniškai ir ekonomiškai užtenka šešių po 200 MW.

Negalėjome laukti, kol bus patvirtintas techninis projektas ir paskirtas finansavimas. Nuvažiavau pas Justiną Nekrašą, kuris tuo metu dirbo TSRS Energetikos ir elektrifikavimo ministro pavaduotoju. Sutarėme, kad reikia gauti pinigų ir pradėti paruošiamuosius darbus: statyti kelius, laikinus pastatus ir kitus ne pagrindinius objektus, tiesti elektros linijas. Kartu nuėjome pas TSRS plano komiteto pirmininko pavaduotoją. Pokalbis nebuvo lengvas, nes Plano komitetas nenorėjo statyti šios elektrinės. J. Nekrašas aiškina, kad mes labai mažai prašome – tik 200 tūkst. rublių. Pavaduotojas atsako: duok jums pirštą, tai kitąmet prireiks ir rankos. Jis suprato, kad pradėta statyba automatiškai bus tęsiama. Mes to ir siekėme.

Grįžome į Ministeriją, čia sukūriau raštą, kurį Ministerijos vardu pasirašė J. Nekrašas ir nunešiau į Plano komitetą. Kitą dieną gavau teigiamą atsakymą ir namo važiavau turtingas. Kaip pradėti statybas plyname lauke, jau žinojau.

Pinigai gerai, bet juos reikėjo paversti darbais. Jeigu nebus įvykdyti planai, vėl viską gali reikėti pradėti iš pradžių. Nežinia, kas gali atsitikti per metus, kas bus valdžioje ir kokios bus nuotaikos. Entuziazmo dėl šių statybų nebuvo nei Maskvoje, nei Lietuvoje.

Statybose sunkiausia yra pradžia ir pabaiga. Žemė neskirta, laukai užsėti, žmonės gyvena. Nuo ko pradėti? Nuo kelio. Žinoma, nuo kelio į elektrinę. Bet kur bus ta elektrinė?

1977 m. liepos 5 d. stovime ant Alytaus kelio aukščiausioje vietoje, dairomės. Visur banguoja rugių laukai. Vietinis gyventojas klausia, ko ieškome. Pradedame aiškinti: čia statysime elektrinę. O štai čia, kur stovime, bus didelis ežeras. Šitas kelias bus po vandeniu ir visos gyventojų sodybos bus po vandeniu. Nemunas pasisuks į kalną ir viską užlies. Panašu į pasaką – tokia galinga upė – Nemunas – pradės tekėti į 100 m aukščio kalną. Nepatikėjo kruonietis.

Suradome siaurą vingiuojantį keliuką ir nutarėme vietoj jo pastatyti 12 m pločio betoninį kelią. Bet reikia turėti žemės, ant kurios statysime, o žemė – kolūkio. Laukai apsėti, banguoja neprinokę rugiai. Einu pas kolūkio pirmininką, prašau parduoti rugius ir žadu gerai sumokėti. Jis galvojo, kad juokauju, teko papasakoti apie visus planus. Sumokėjome ir leidome nusišienauti žaliam pašarui. Pirmininkas nežinojo, kad čia buvo tik pradžia, vėliau paprašėme pusės geriausios kolūkio žemės . Kitas vizitas buvo pas Kaišiadorių rajono Vykdomojo komiteto pirmininką Mykolą Gudžių su prašymu leisti remontuoti vietinį keliuką. Pirmininkui pasakiau tiesiai: jeigu šiais metais nepadarysime darbų už 200 tūkst. rublių, tai kitais metais reikės vėl prašyti leidimo statyboms pradėti. Maskvoje viskas greitai keičiasi, visko gali būti. Dabar viskas priklausė nuo mūsų.

M. Gudžius garsėjo kaip vienas geriausių šeimininkų šalyje, todėl ilgai įkalbinėti nereikėjo – sutikimą davė iš karto. 1977 m. liepos 11 d. nusipelnęs statybininkas-buldozerininkas Juozas Kepežinskas pradėjo žemės darbus pirmojo HAE privažiavimo kelio trasoje. Mažas vingiuotas keliukas virto 12 m pločio betoniniu keliu į didžiąją statybą.

Vaikščiojau po šimtametes sodybas, kalbėjausi su gyventojais, aiškinau, kad jiems teks apleisti gimtuosius namus – čia žemes užlies Nemuno vanduo. Žemė čia buvo gera, dideli sodai, gražios sodybos, gražūs miškai – ąžuolynai. Nelikome skolingi šios žemės šeimininkams – jie gavo pakankamai pinigų, kad galėtų įsikurti naujoje vietoje. Istorinis Kruonio miestelis neatpažįstamai pasikeitė.

Kas vyko toliau – labai gražiai aprašyta Stanislovo Danilos knygose.

1978 m. balandžio 4 d. patvirtintas techninis projektas, 1978 m. lapkričio 16 d. – titulinis sąrašas. Buvo įprasta naujoms statyboms organizuoti sudaryti užsakovo direkciją, kuri dirbo, kol vyksta statybos, o eksploatuoti ateidavo kvalifikuoti specialistai su dideliais atlyginimais. Aš norėjau šeimininkus užauginti statyboje – jie statė sau, nes liko eksploatuoti. Geresnio stimulo, kaip dirbti sau, nebūna. Didžiausias įmonės turtas yra kadrai – įmonės šeimininkai. Tuščioje vietoje suburti gerą kolektyvą yra svarbiausias direktoriaus rūpestis. Žmonių kviesti iš kitų sąjungos elektrinių nenorėjau. Nutariau į Kruonį pasiųsti geriausius Lietuvos elektrinės specialistus. Labai apsidžiaugiau, kad sunkaus darbo ir vargo nepabūgo remonto tarnybos viršininkas Vaclovas Spudulis ir kiti aukščiausios kvalifikacijos specialistai. Jie darbe augo ir grūdinosi, iškentėjo statybų vargus ir įvairaus plauko priešininkų patyčias, paleido 4 agregatus, sutvarkė aplinką. Šiandien turime gražią, patikimai veikiančią elektrinę – Lietuvos pasididžiavimą. Tai nepakartojamas energetikos stebuklas.

Statyboje dirbo tūkstančiai nuoširdžių ir gabių žmonių. Matydavau jų sunkų kasdieninį darbą. Su didele pagarba prisimenu puikius vadovus ir darbininkus. Jų rankomis ir protu pastatyta elektrinė, kuri dirbs ne mažiau kaip šimtą metų. Tai paminklas jos statytojams. Norėčiau apie tuos žmones parašyti daug gražių prisiminimų, bet netilptų į šią knygą. Vis dėlto apie vieną žymiausią Kruonio HAE statytoją privalau parašyti. Išskirtinė asmenybė Kruonio HAE istorijoje yra Vaclovos Spudulis, kuris praėjo visą vargo ir didybės kelią.

Baigęs Kauno politechnikos institutą Vaclovas pradėjo dirbti Lietuvos elektrinėje meistru. Iš didelio būrio jaunų inžinierių V. Spudulis pasižymėjo darbštumu ir atsakomybe. Talentingas inžinierius greitai suprato sudėtingą elektrinės techniką, buvo reiklus vadovas, todėl sparčiai keitėsi ir jo pareigos. V. Spudulis buvo paskirtas remonto tarnybos viršininku, vadovavo dideliam specialistų kolektyvui. Nors darbas remonte buvo įdomus, bet tai buvo per siaura sritis V. Spudulio potencinėms galimybėms. Kruonio HAE statybos buvo puiki proga atskleisti jaunojo inžinieriaus-vadovo talentą. V. Spudulis gerbė žmones ir vertino jų darbą. Jis suprato sunkų statybininkų darbą ir tai, kad statybos sėkmės pagrindas – kai statybininkai ir užsakovas supranta bendrą tikslą ir dirba darniai. Aš tuo metu buvau TSRS Aukščiausiosios tarybos deputatas, todėl galėdavau užeiti pas ministrus, jų pavaduotojus, pas kitus aukštus vadovus. Tuo pasinaudojome. Statybininkai kasmet paruošdavo specialius ministro įsakymus dėl statybos aprūpinimo autotransportu, ekskavatoriais, unikaliais kranais, statybinėmis medžiagomis. Mes su Petru Kaziūnu ir Jonu Valaniškiu vaikščiodavome po kabinetus rinkdami parašus. Deputatų niekas neišvarydavo, bet derybos būdavo sunkios.

Ministras Petras Neporožnas asmeniškai spręsdavo sunkiausius klausimus. Kartą nuėjome pas ministrą su prašymu leisti viršutinio baseino sienelę daryti gelžbetoninę, kadangi Lietuvos klimato sąlygomis negalima daryti gruntinio pylimo, kaip numatyta projekte. Ministras, patyręs hidrotechnikas, ilgai žiūrinėjo brėžinius, svarstė, iš kur gauti tiek metalo, cemento, skaičiavo, kiek pabrangs statybos. Įtikinėjome ministrą, kad čia ne vienų metų tiekimo apimtys, sienelę statysime dviem etapais ir tai nesutrukdys agregatų įvedimui pagal planą. Ministras leido pakeisti projektą. Vėliau P. Neporožnas ne kartą buvo atvažiavęs į statybas, džiaugėsi geru sprendimu ir glostydamas sienelę juokaudavo: „Auksinis betonas“.

V. Spudulis dirbo statybos aikštelėje, mano, kaip užsakovo, pareiga buvo padėti komplektuoti statybininkų kolektyvą, juos apgyvendinti, statyti gyvenamuosius namus, bendrabučius, buitinius objektus, mokyklas, vaikų darželius. Užsakovo komanda užaugo. Man tekdavo dalyvauti svarbiuose pasitarimuose, kalbėtis su statytojais, projektuotojais, pasirašinėti dokumentus. Paleidus pirmąjį agregatą, prasidėjo eksploatacija, užsakovo kolektyvas galėjo dirbti savarankiškai. Perspausdinta iš LIETUVOS ELEKKTRIFIKAVIMO ISTORIJA II tomas 485 psl, 2013 m.