Algimantas Norušis
Algimantas Norušis gimė 1928 m. rugsėjo 2 d. Kalnių k. Kalvarijos saviv., Vinco Norušio (1900 – 1976) ir Marijos Norušienės – Laigonaitės (1905 – 1996) šeimoje. Be Algimanto augo dar 6 vaikai: Vytautas (1930 – 2010), Leonas (1932 – 2010), Bronė (1936 – 2013), Antanas (1938), Alfonsas (1939 – 1994) ir Juozas (1942 - 1988). Kalnių kaimas iki demarkacijos linijos su Lenkija atsiradimo vadinosi Miklašupka ir priklausė Seinų apskrities Punsko vlsč. Tėvai buvo ūkininkai – naujakuriai, valdė 33 ha Vinco tėvų padovanotos žemės. Dėl kilusios Didžiosios ekonominės krizes neįgalint atsiskaityti už trobesių statybai paimtą paskolą šis ūkis iš varžytinių 1938 m. buvo parduotas. Šeima apsigyveno pas Marijos Norušienės brolį Meškučių k. Marijampolės vlsč., kur jai, kaip kraitis, priklausė 10 ha žemės. 1940 m. mirus jos dėdei Jurgiui Kavaliauskui perėjo gyventi ir dirbti į jo gražiai sutvarkytą 28 ha ūkį Narto Naujienos k., tačiau vokiečiams atsitraukiant, bijodami tarybinės valdžios represijų stambiems ūkininkams, grįžo į Meškučius.
Pagal tėvų kilnojimąsi keitėsi ir Algimanto mokyklos: 1935m pradėjo lankyti Būdviečio pradžios mokyklą, kur baigė 2 skyr., Meškučių pr. mokykloje baigė dar 2 sk.ir 1940 m., laikinai gyvendamas Kaune pas tetą Adėlę, – penktą sk. Toliau mokytis tėvai nebeleido, nes reikėjo darbo rankų dideliame ūkyje. Tik vokiečiams pasitraukus Algimantas savarankiškai pasiruošė, išlaikė šešių pradžios mokyklos skyrių egzaminus ir 1944 m. įstojo mokytis į Marijampolės (buv. Rygiškių Jono) gimnaziją, kurią baigė 1949 m. Mokėsi gerai, dalyvavo gimnazijos ir bažnyčios choruose, vyrų oktete. Besimokydamas paskutinėse klasėse puse etato dirbo Marijampolės apskr. statistikos inspektoriumi. Baigęs gimnaziją, dėl tėvų šeimos materialinių sunkumų, Algimantas toliau nebesimokė ir pradėjo dirbti Lazdijų raj. Žemaitkiemio pr. mokyklos vedėju. 1950 m. balandžio mėn. buvo pašauktas į tarybinę armiją, kurioje ištarnavo 3 metus ir 6 mėn.
Demobilizuotas 1953 m. apsistojo Tauragėje. Darbą gavo rajono Plano komisijoje pradžioje ekonomistu, o metų pabaigoje buvo paskirtas šios komisijos pirmininku ir pasiųstas į Vilnių, į 6 mėn. plano komisijų pirmininkų kursus. Būdamas kursuose įstojo į Vilniaus Universiteto ekonomikos fakultetą. Neakivaizdiniu būdu besimokydamas tęsė darbą Tauragėje: porą metų buvo plano komisijos pirmininku, vėliau Tauragės miesto vykdomojo komiteto pirmininku ir apie 3 metus rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju – plano komisijos pirmininku. Studijas baigė 1961m įgydamas ekonomisto diplomą. Dirbdamas Tauragėje Algimantas pasižymėjo kaip geras organizatorius. Didele dalimi jo pastangų dėka Tauragės miestas sėkmingai vykdė metines planines užduotis , perimdavo kituose rajonuose nepanaudojamas lėšas ir vienas iš pirmųjų atstatė per karą sugriautus centrinius kvartalus. Daug dėmesio Algimantas skyrė miesto apželdinimui, skverų sutvarkymui.
1961 metais, iškilus nesutarimams darbe, Algimantas iš Tauragės išvažiavo į Vilnių, kur buvo priimtas dirbti skyriaus viršininku į Baldų pramonės eksperimentinį biurą. Pradėjus komplektuoti statomos Lietuvos valstybinės rajoninės elektrinės ( toliau tekste VRE ) personalą Lietuvos MT pramonės skyriaus vedėjas P. Kuokštis, kuris gerai pažino Algimantą iš bendro darbo Tauragėje laikų, rekomendavo jį Lietuvos VRE direktoriui P. Noreikai. Taip 1962 m. gegužės mėn.2 d. A. Norušis pradėjo dirbti Lietuvos VRE planavimo skyriaus viršininku. Naujai statomame mieste, būsimuose Elektrėnuose, gavo butą, iš Tauragės atsikėlė šeimą.
Darbas Lietuvos VRE pareikalavo susipažinti su energetikos ekonomikos specifika. Ruošiantis pradėti eksploatuoti naujus įrenginius komplektuojamas personalas buvo siunčiamas mokytis į jau veikiančias panašias blokines TSRS elektrines. Ne vieną tokią elektrinę aplankė ir Algimantas. Bendrauti su jų ekonomistais jam nebuvo sunku, kadangi tam pasiruošti daug padėjo Lietuvos energetikos ūkio valdybos patyręs planavimo skyriaus viršininkas Pranas Sidaras, ypač naudinga buvo padovanota jo parašyta knyga „Metodiniai nurodymai elektros ir šiluminės energijos savikainai planuoti ir analizuoti“. Pasinaudodamas įgytomis žiniomis atitinkamai paruošė ir savo skyriaus personalą. Tinkamai atliekamas ekonomistų darbas nemažai prisidėjo prie aukštų elektrinės kolektyvo atsiekimų įvertinimų lenktyniaujant su kitomis TSRS elektrinėmis.
Lietuvos VRE veikla pasižymėjo novatoriškumu, naujų sprendimų paieškomis ir bandymais. Tai lietė ne tik energetikos technologiją, bet ir ekonomikos bei darbo organizavimo klausimus. Taip, siekiant sumažinti darbo sąnaudas ir padidinti darbuotojų atlyginimus, buvo įdiegtas uždarbio fondo naudojimas pagal taip vadinamą „Ščiokino chemijos kombinato pavyzdį“. Pastačius elektrinę ir jai pasiekus pilną projektinį galingumą buvo pastebėta, kad jos valdymo efektyvumą ėmė varžyti esama valdymo organizacija. Pagal to meto galimybes susipažinus su Vakarų Europos analoginių elektrinių patyrimu ir bendradarbiaujant su Maskvos valdymo instituto prof. M. Sarkisovu buvo paruošta ir TSRS Energetikos ir Elektrifikavimo ministerijai pasiūlyta funkcinė (necechinė) elektrinės organizacinė struktūra, kuri, kaip bandomoji, 1974 m. Ministro įsakymu buvo patvirtinta ir įdiegta. Abi šios iniciatyvos buvo eksponuojamos Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. Paruošiant ir realizuojant šias naujoves didelis vaidmuo teko A. Norušiui ir už tai jis buvo apdovanotas VLŪPP bronzos ir sidabro medaliais.
Statomoje elektrinėje kasmet įvedant naują energetinį bloką aktuali problema buvo kvalifikuotų specialistų komplektavimas. Tam, kad nekviesti jų iš sąjunginių elektrinių, elektrinės direktorius P. Noreika Elektrėnuose organizavo Kauno politechnikos instituto filialą ir Vakarinį energetikos technikumą. Technikumo direktoriumi antraeilėms pareigoms paskiriamas A. Norušis. Technikumas veikė 1965-1975 m.ir per tą laikotarpį ne vienas elektrinės specialistas - praktikas turėjo galimybę papildyti savo teorinių žinių spragas, įgyti diplomą. Vienas iš Algimanto pomėgių - gamta. Jo iniciatyva ir rankomis dar tik besiformuojančioje elektrinės teritorijoje buvo pasodinta eglaičių alėja, kuri tapo teritorijos apželdinimo užuomazga. Jo siūlymu prie statomo miesto dirvonuojančioje žemėje organizuotas pirmasis kolektyvinis sodas, jis buvo pirmuoju jo pirmininku. Aktyviai dalyvavo organizuojant elektrinės vyrų chorą, buvo pirmuoju choro seniūnu. Mėgo keliones. Ne kartą elektrinės direktoriaus pavedimu vadovavo Lietuvos VRE rankininkų komandos išvykoms į užsienio šalis. A. Norušis paskelbė nemažai straipsnių respublikinėje ir rajoninėje spaudoje. Apdovanotas LR Vyriausybės padėkos raštu. Į pensiją išėjo 2004 m išdirbęs Lietuvos elektrinėje daugiau nei 40 metų.
Šeimą su savo gimnazijos laikų drauge Angele Kičaite (1929 – 1974), sukūrė 1953 m. Tauragėje. Angėlė buvo baigusi Klaipėdos mokytojų institutą ir tuo metu dirbo Tauragės vidurinės mokyklos direktore, o persikėlus į Elektrėnus įsijungė į čia dar tik pradedančios veikti vidurinės mokyklos mokytojų kolektyvą. Angelė ir Algimantas Norušiai užaugino tris sūnus: Artūrą (1955), kuris baigė KPI automatikos fakultetą, Audrūną (1956}, - baigė Vilniaus GTU ir Dainių (1965}, - baigė Vilniaus politechnikumą. Šiandien A. Norušis džiaugiasi šešiais vaikaičiais ir penkiais provaikaičiais, jam ypač malonu, kad visi trys sūnūs ir jų šeimos gyvena, mokosi ir dirba Lietuvoje, niekas neišvažiavo į svetimas šalis.
Parengė A.V. Mekas
Knygai LE VIII t. Algimantas Norušis gimė 1928 m. rugsėjo 2 d. Kalnių k. Kalvarijos sav., Vinco Norušio (1900 – 1976) ir Marijos Norušienės – Laigonaitės (1905 – 1996)šeimoje. Be Algimanto augo dar6 vaikai. Algimantas 1935 m pradėjo lankyti Būdviečio pradžios mokyklą, kur baigė 2skyr.,Meškučių pr. mokykloje baigė dar 2 sk.ir 1940 m., Kaune– penktą sk. Toliau mokytis tėvai nebeleido, nes reikėjo darbo rankų dideliame ūkyje. Tik 1944 m savarankiškai pasiruošė, išlaikė šešių skyrių egzaminus ir. įstojo mokytis į Marijampolės gimnaziją, kurią baigė 1949 m. ir dirbo Lazdijų raj. Žemaitkiemio pr. mokyklos vedėju.1950 m. buvo pašauktas į tarybinę armiją, Demobilizuotas 1953 m. apsigyveno Tauragėje, Dirbti pradėjo rajono Plano komisijoje ekonomistu, o metų pabaigoje buvo paskirtas šios komisijos pirmininku. Vėliau išrinktas Tauragės miesto vykdomojo komiteto pirmininku. Dirbdamas Tauragėje įstojo į Vilniaus Universiteto ekonomikos fakultetą, kur neakivaizdiniai studijuodamas 1961 m įgijo ekonomisto diplomą ir persikėlė į Vilnių, dirbo skyriaus viršininku baldų pramonės eksperimentiniame biure. 1962 m. gegužės mėn.2 d. A. Norušis pradėjo dirbti besikuriančios Lietuvos VRE planavimo skyriaus viršininku. Pradžia buvo nelengva, reikėjo susipažinti su energetikos ekonomikos specifika, organizuoti ir paruošti skyriaus darbuotojus. Siekiant sumažinti darbo sąnaudas ir padidinti darbuotojų atlyginimus uvo įdiegtas uždarbio fondo naudojimas pagal taip vadinamą „Ščiokino chemijos kombinato pavyzdį“. Pastačius elektrinę ir jai pasiekus pilną projektinį galingumą buvo pastebėta, kad jos darbo efektyvumą ėmė varžyti esama valdymo organizacija. Bendradarbiaujant su institutais paruošta ir ministerijai pasiūlyta funkcinė (necechinė) elektrinės organizacinė struktūra, kuri, kaip bandomoji buvo priimta ir 1974 m. įdiegta. Abi šios iniciatyvos buvo eksponuojamos Visasąjunginėje liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, už jas A.Norušis buvo apdovanotas VLŪPP bronzos ir sidabro medaliais.
Kai iškilus savų kvalifikuotų kadrų poreikiui P.Noreika Elektrėnuose organizavo Vakarinį energetikos technikumą, jo direktoriumi antraeilėms pareigoms paskiriamas A. Norušis.Technikumas veikė 1965-1975 m.
Vienas iš Algimanto pomėgių - gamta. Jo siūlymu prie statomo miesto dirvonuojančioje žemėje buvo organizuotas pirmasis kolektyvinis sodas. Aktyviai dalyvavo vyrų chore.Apdovanotas LR Vyriausybės padėkos raštu. Į pensiją išėjo 2004 m.
1953 m. vedė mokytoją Angelę Kičaitę (1929 – 1974). Norušiai užaugino tris sūnus: Artūrą (1955), kuris baigė KPI automatikos fakultetą, Audrūną (1956), - baigė Vilniaus GTU ir Dainių (1965},- baigė Vilniaus politechnikumą. A.Norušis džiaugėsi šešiais vaikaičiais ir penkiais provaikaičiais. Visi mokosi ir dirba Lietuvoje.
Mirė A. Norušis 2020 m. vasario mėn. 27 d. Palaidotas Marijampolės senosiose kapinėse.