Vytautas Narimantas Pieslekas
PIESLEKAS VYTAUTAS NARIMANTAS gimė 1929 m. gegužės 20 d. Pavytinės k., Gelvonų vls.,Ukmergės aps.Vaclovo Piesleko (1903-1987) ir Onos Lanskoronskytės – Pieslekienės (1899- 1987) šeimoje.
Tėvai gyveno Narimanto senelio Aleksandro Piesleko (1872 – 1950) 38 ha ūkyje, kurį jis 1908 m. sugrįžęs iš Amerikos ten uždirbtais pinigais įsigijo, supirkdamas Pavytinės km.tuo metu dar rėžių žemę. Tėvas Vaclovas Pieslekas buvo baigęs Veprių žemesniąją žemės ūkio mokyklą ir dirbo netoliese buvusios Pienocentro Bagaslaviškio pieninės vedėju. Motina -mokytoja, mokytojavo Kulniškių kaimo pradžios mokykloje. Be Narimanto, šeimoje augo sesuo Irena -Danutė (1935 – 2016) ir brolis Algis (1939 –1943).
Narimantas, būdamas penkerių metų, pradėjo lankyti Kulniškių kaimo pradžios mokyklą. Čia 1938 metais baigė keturis skyrius ir perėjo į Gelvonų pradžios mokyklą, kurioje 1940 metais baigė šešis skyrius. Toliau mokytis išvažiavo į Kauną, įstojo į Kauno IX vidurinės mokyklos V-tą klasę. Gyveno tėvo sesers Stasės Juodakienės šeimoje, kurios vyras Stepas Juodakis, 1932 m baigęs Kauno aukštesniąją technikos mokyklą inžinierius elektrikas, dirbo Kauno elektrinėje. Iš jo pasakojimų Narimantas gavo pirmąsias žinias apie energetikų darbą, ne kartą lankėsi veikiančioje elektrinėje. Kilus TSRS - Vokietijos karui ir prasidėjus vokiečių okupacijai, gyvenimo sąlygos Kaune pasunkėjo, todėl tęsti mokslą persikėlė arčiau namų –į Ukmergės pirmąją berniukų gimnaziją, kurią baigė jau po karo - 1946 m. Dėka rūpestingų ir išsilavinusių tėvų dėmesio sūnaus auklėjimui jis visą mokyklos laikotarpį buvo pavyzdingas ir stropus mokinys, brandos atestatą gavo su aukso medaliu. Paskutinis įrašas jo, nuo trečio pradžios mokyklos skyriaus pradėtame rašyti ir iki šiol išlikusiame dienoraštyje: „Taigi, vieną mokslo pergalę pasiekiau – gimnaziją baigiau aukso medaliu, stengsiuosi ir toliau taip mokytis, studijuoti, kad pasiekčiau naujų mokslo laimėjimų“.
1946 m. įstojo į Kauno universiteto Technologijos fakulteto elektrotechnikos skyrių. Studijavo sėkmingai, studijų knygutėje buvo tik „labai gerai“, visą laiką gavo padidintą stipendiją. Aktyviai dalyvavo studentų mokslinės draugijos (SMD) veikloje ir studentų meno saviveikloje. Besimokant antrame kurse, 1948 m. į Igarką buvo ištremta jo šeima: tėvas, motina, sesuo ir senelis. Narimantas liko, kadangi trėmimo metu jo tėviškėje nebuvo. Sužinojus apie šeimos išvežimą, jį norėta pašalinti iš universiteto, tačiau išgelbėjo fakulteto dekanas prof. K. Baršauskas. Netekus tėvų paramos, materialinė padėtis buvo sunki, gelbėjo tik padidinta pirmūno stipendija ir atsitiktiniai uždarbiai, tačiau jis sėkmingai tęsė studijas. 1951 m pabaigoje, po universiteto reorganizacijos įkurtame Kauno politechnikos institute (KPI), apgynė diplominį darbą ir gavo inžinieriaus elektriko diplomą su pagyrimu.
1952 m. pradžioje pagal paskyrimą nuvyko į Lietuvos energijos rajoninę valdybą, kur, atsižvelgiant į jo gerą teorinį pasiruošimą, buvo paskirtas dirbti į relinės apsaugos ir automatikos tarnybą. Įvertinus jo darbštumą ir sugebėjimus 1956 m. skiriamas techninio skyriaus viršininko pavaduotoju. Sprendžiamų problemų ratas išsiplėtė, dar labiau išryškėjo jo sugebėjimai. Taip pvz. susidarius Kėdainių miesto aprūpinimo elektros energija krizinei situacijai jis paruošė vyriausiojo inžinieriaus A.Stumbro pasiūlytą laikino supaprastinto pastotės prijungimo prie pro miestą praeinančios naujos 110 kV EPL įvykdymo dokumentaciją , kurią peržiūrėjo ir be pastabų patvirtino TSRS elektrinių ministerijos vyriausiasis elektrikas A.Syromiatnikovas.
1957 m., vykdant Lietuvos Respublikos ūkio valdymo reorganizaciją ir visą energetiką sutelkiant į vienas rankas, į Lietuvos Liaudies ūkio tarybos Energetikos ūkio valdybą, buvo naujai suorganizuotos penkios teritorinės elektros tinklų įmonės, tame tarpe ir Vilniaus ET. 1958 m perėmus ir žemės ūkio elektrifikavimą, jos tapo atsakingos už visos savo zonos aprūpinimą elektros energija. VET įmonei atiteko visi Zarasų, Ignalinos, Švenčionių, Utenos, Molėtų, Vilniaus, Vievio, Šalčininkų, Širvintų rajonuose esami tinklai ir vietinės elektrinės. Pirmajam VET vyriausiajam inžinieriui L. Nečajevskiui 1958 m. perėjus į kitą darbą, į šias pareigas paskiriamas N.Pieslekas. Čia jam tenka dirbti su į Vyr.valdybą išėjusį direktorių A.Stumbrą pakeitusiu kurso draugu E. Stankumi. Pradžia buvo sunki. Trūko kvalifikuoto personalo, priimtuose padaliniuose trūko energetikams reikiamos drausmės. Priimtuose rajonuose elektros energijos tiekimas daugumoje buvo labai silpnas ir tik tamsiu paros laiku. Dirbo dyzelinės ir smulkios hidroelektrinės . Dyzeliniai varikliai gesdavo, buvo seni, dažnai reikėdavo remontuoti, nebuvo detalių. Išeitis tebuvo viena - būtinai skubiai statyti oro linijas ir jungti prie el. sistemos.Lygiagrečiai vyko ir kolūkių elektrifikavimas. Uždavinys buvo sunkus. Reikėjo spręsti daug techninių , organizacinių ir aprūpinimo problemų. Buvo diegiamos naujos valdymo formos. Didėlę įtaką įmonės darbo pagerinimui ir el. energijos tiekimo patikimumo padidinimui turėjo centrinės remonto mechanizuotos stoties (CRMS) organizavimas. Bendrų pastangų dėka, per palyginti trumpą laiką, radikaliai pasikeitė VET zonos aprūpinimas el. energija, buvo užbaigta visų kolūkių elektrifikacija. Be abejo, čia didelis ir vyriausiojo inžinieriaus Narimanto Piesleko kūrybingo darbo indėlis.
Pagal savo charakterį Narimantas niekada nebuvo užsidaręs siaurame interesų rate. Dar mokykloje užsiiminėjo pašto ženklų kolekcionavimu, mėgo skaityti knygas, paliko neblogų gimnazistiškų eilėraščių. Vėliau įsitraukė į aviamodeliavimą,o būdamas institute išklausė parašiutininkų kursus ir atliko šuolį iš lėktuvo, gavo parašiutininko ženklelį. Studijų laikotarpio KPI bendramoksliai prisimena jį kaip dėl ūgio (196 cm.) nepakeičiamą centrinį gaidį tautiniame šokyje „Gaidys“.
Daug pergyveno dėl tėvų šeimos. Senelis mirė Igarkoje ir prie – 50 0C buvo paliktas pusnynuose. Tėvas už politiką ten buvo nuteistas 10 m. kalėti. Tik Narimanto materialinės paramos dėka sesuo Irena - Danutė galėjo 1955 m, baigti Krasnojarsko medicinos mokyklą.o atvažiavusiai į Lietuvą jis išsirūpino leidimą jai čia likti ir sudarė sąlygas studijuoti Vilniaus universiteto medicinos fakultete, kuriame jinai 1961 m įgijo gydytojos diplomą. Ištekėjo 1961 m liepos mėn. už inžinieriaus Romualdo Tarasevičiaus, išaugusio iki „Prammontažo “ tresto vadovo, o nepriklausomoje Lietuvoje – ministro pavaduotojo.
Narimantas vedė 1961 m birželio mėn. Dalia Pieslekienė – Šidlauskaitė (1936 – 2012) buvo baigusi 1959 m Vilniaus Pedagoginį institutą, dirbo. Vilniaus mokyklose gamtos – geografijos mokytoja.
Mirė Narimantas Vytautas Pieslekas 1965 m. lapkričio 29 d. netikėtai, būdamas tik 36 m. amžiaus. Liko pradėti, bet nebaigti darbai, neišsipildžiusios jaunų dienų svajonės. Palaidotas Vilniuje, Saulės kapinėse.
Parengė: Algis Viktoras Mekas
KNYGAI LE VIII t.
PIESLEKAS VYTAUTAS NARIMANTAS gimė 1929 m. gegužės 20 d. Pavytinės k., Gelvonų vls.,Ukmergės aps.Vaclovo Piesleko (1903-1987) ir Onos Lanskoronskytės – Pieslekienės (1899- 1987) šeimoje. Tėvai gyveno Narimanto senelio Aleksandro Piesleko (1872 – 1950) 38 ha ūkyje, kurį jis 1908 m. sugrįžęs iš Amerikos nusipirko. Tėvas Vaclovas Pieslekas dirbo Pienocentro Bagaslaviškio pieninės vedėju. Motina -mokytoja. Šeimoje augo sesuo Irena -Danutė (1935 – 2016) ir brolis Algis (1939 –1943).
Narimantas pradėjo lankė Kulniškių kaimo pradžios mokyklą. Čia 1938 metais baigė keturis skyrius ir perėjo į Gelvonų pradžios mokyklą, kurioje 1940 metais baigė šešis skyrius. Toliau mokėsi Kauno IX vidurinės mokykloje. Kilus karui - persikėlė arčiau namų –į Ukmergės pirmąją berniukų gimnaziją, kurią baigė - 1946 m. su aukso medaliu. .
1946 m. įstojo į Kauno universiteto Technologijos fakulteto elektrotechnikos skyrių. Aktyviai dalyvavo studentų mokslinės draugijos (SMD) veikloje ir studentų meno saviveikloje. Besimokant antrame kurse, 1948 m. į Igarką buvo ištremta jo šeima: tėvas, motina, sesuo ir senelis. Narimantas liko, kadangi trėmimo metu jo tėviškėje nebuvo. Sužinojus apie šeimos išvežimą, jį norėta pašalinti iš universiteto, tačiau išgelbėjo fakulteto dekanas prof. K. Baršauskas. Netekus tėvų paramos, materialinė padėtis buvo sunki, gelbėjo tik padidinta pirmūno stipendija ir atsitiktiniai uždarbiai, tačiau jis sėkmingai tęsė studijas. 1951 m apgynė diplominį darbą ir gavo inžinieriaus elektriko diplomą su pagyrimu.
1952 m. pradžioje pagal paskyrimą nuvyko į Lietuvos energijos rajoninę valdybą, kur buvo paskirtas dirbti į relinės apsaugos ir automatikos tarnybą. 1956 m. skiriamas techninio skyriaus viršininko pavaduotoju. Sprendžiamų problemų ratas išsiplėtė, dar labiau išryškėjo jo sugebėjimai. Taip pvz. susidarius Kėdainių miesto aprūpinimo elektros energija krizinei situacijai jis paruošė vyriausiojo inžinieriaus A.Stumbro pasiūlytą laikino supaprastinto pastotės prijungimo prie pro miestą praeinančios naujos 110 kV EPL įvykdymo dokumentaciją , kurią peržiūrėjo ir be pastabų patvirtino TSRS elektrinių ministerijos vyriausiasis elektrikas A.Syromiatnikovas.
1958 m. N.Pieslekas skiriamas Vilniaus ET vyr. inžinieriumi.. Čia jam tenka dirbti su į Vyr.valdybą išėjusį direktorių A.Stumbrą pakeitusiu kurso draugu E. Stankumi. Pradžia buvo sunki. Trūko kvalifikuoto personalo, priimtuose padaliniuose trūko energetikams reikiamos drausmės. Priimtuose rajonuose elektros energijos tiekimas daugumoje buvo labai silpnas ir tik tamsiu paros laiku. Dirbo dyzelinės ir smulkios hidroelektrinės . Išeitis tebuvo viena - būtinai skubiai statyti oro linijas ir jungti prie el. sistemos. Lygiagrečiai vyko ir kolūkių elektrifikavimas. Buvo diegiamos naujos valdymo formos. Didėlę įtaką įmonės darbo pagerinimui ir el. energijos tiekimo patikimumo padidinimui turėjo centrinės remonto mechanizuotos stoties (CRMS) organizavimas.
Pagal savo charakterį Narimantas niekada nebuvo užsidaręs siaurame interesų rate. Dar mokykloje užsiiminėjo pašto ženklų kolekcionavimu, mėgo skaityti knygas, paliko neblogų gimnazistiškų eilėraščių. Vėliau įsitraukė į aviamodeliavimą ir parašiutizmą. Studijų laikotarpio KPI bendramoksliai prisimena jį kaip dėl ūgio (196 cm.) nepakeičiamą centrinį gaidį tautiniame šokyje „Gaidys“.
Daug pergyveno dėl tėvų šeimos. Tėvas už politiką ten buvo nuteistas 10 m. kalėti. Tik Narimanto materialinės paramos dėka sesuo Irena - Danutė galėjo 1955 m, baigti Krasnojarsko medicinos mokyklą.o atvažiavusiai į Lietuvą jis išsirūpino leidimą jai čia likti ir sudarė sąlygas studijuoti Vilniaus universiteto medicinos fakultete, kuriame jinai 1961 m įgijo gydytojos diplomą. Ištekėjo 1961 m liepos mėn. už inžinieriaus Romualdo Tarasevičiaus, išaugusio iki „Prammontažo “ tresto vadovo, o nepriklausomoje Lietuvoje – ministro pavaduotojo. Narimantas vedė 1961 m Dalią Šidlauskaitę (1936 – 2012). Ji baigė 1959 m Vilniaus Pedagoginį institutą, dirbo Vilniaus mokyklose.
Mirė Narimantas Vytautas Pieslekas 1965 m. lapkričio 29 d. netikėtai, būdamas tik 36 m. amžiaus. Liko pradėti, bet nebaigti darbai, neišsipildžiusios jaunų dienų svajonės. Palaidotas Vilniuje, Saulės kapinėse.
Nuotraukos:
