Stasys Radzevičius

Stasys Radzevičius (Radis) gimė 1890-08-17 Anykščių rajono Mileikiškių kaime. Tėvas--Pranas Radzevičius (1856-1940) ir motina Elžbieta Radzevičienė–Rimkutė—Rimkevičiūtė (1861-1933) vertėsi žemdirbyste nuomodami stambius ūkius. Daugiau prasigyvenę įsikūrė Panemunėlyje, Rokiškio apskrityje, kur įsigijo nuosavos žemės ir garinį malūną.

Šeimoje augo penkios seserys Konstancija (Braždienė) 1885-1978, Veronika (Butkienė) 1893 - 1979, Liuda (Savickienė) 1896 - 1943, Aleksandra (Balčiūnienė) 1898 - 1982, Adelė (Visockienė) 1904 - 1988 ir trys broliai - Justinas (pakeitęs pavardę – Gudonis) 1888 - 1960, Stasys ir Antanas (pasikeitė į Gudonis) 1901-1985. Šeimos materialinė padėtis buvo pakankamai tvirta, vaikai turėjo sąlygas mokytis.

Stasys baigęs pradžios mokyklą 1902 m. įstojo į Panevėžio realinę mokyklą, kur 1908 m. baigęs realinės pilną kursą mokėsi toliau ir baigęs papildomos klasės pilną kursą 1910 m. gavo atestatą suteikiantį teisę stoti į aukštąsias mokyklas. Studijuoti išvažiavo į Sankt Peterburgo (Rusija) Elektrotechnikos institutą, vėliau perėjo Į Tomsko Technologijos institutą . Studijų Rusijoje nebaigė , nutraukė suirutė ir imperijai sugriuvus S. Radzevičius grįžo į Lietuvą.

Lietuvoje kuriant nepriklausomą valstybę reikėjo savų išsilavinusių žmonių ir S.Radzevičius buvo priimtas dirbti inžinieriumi į Finansų ,Prekybos ir Pramonės ministerijos Prekybos ir pramonės departamentą. Šiam departamentui tuo metų priklausė Lietuvos elektros ūkis su jo pokarinėmis problemomis. 1920 m buvo vykdomas vokiečių paliktų elektrinių ir tinklo inventorizavimas ir perdavimas valstybės žinion. Šiame darbe aktyviai dalyvavo departamento inžinierius Stasys Radzevičius. Apie jo vykdytas inventorizacijas randame S. Bilio knygose „Pirmosios elektrinės Lietuvoje“ (Utena, Tauragė, Raseiniai ir kt.). Kaip matyti iš įrašo S. Radzevičiaus darbo pažymėjime „...Lietuvos kariškoji ir civilė valdžia yra prašoma, reikalui esant teikti minėtajam S. Radzevičiui, einant jam tarnybos pareigas, galimos pagalbos“, atsikuriančios Lietuvos valdininkų darbo sąlygos buvo gana sudėtingos. Taip pav. 1920 m. rugsėjo mėn. 26 d. Lietuvos kariuomenė perėmė Vilniaus miesto kontrolę, spalio mėn. 2 d. iš Kauno atvyko komisija kurioje dalyvavo Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerijos atstovas inž. S. Radzevičius, Žemės Ūkio ir Valstybės Turtų ministerijos atstovas p. Paškovskis - Paškovičius, ir pradėjo elektrinių inventorizaciją. Spalio 4 d. buvo inventorizuota Vilniaus centrinė elektrinė, o 1920 lapkričio 9 d. Vilnių okupavo Želigovskis.

1926 m. Stasys Radzevičius parašė prašymą priimti studijuoti į neseniai įsteigto Lietuvos universiteto technikos f-tą. Užskaitant studijas Petrogrado elektrotechnikos ir Tomsko technologijos institutuose buvo priimtas į septintą semestrą. Išklausęs trūkusias disciplinas ir išlaikęs egzaminus padarė diplominį darbą „Elektros stotis Zapyškyje Kauno miestui energija aprūpinti“ ir 1928 m. gavo inžinieriaus diplomą.

Iš Finansų, Prekybos ir Pramonės ministerijos perėjo dirbti į Belgų kapitalo Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti AB, kur ėjo elektros tinklo tarnybos viršininko padėjėjo, vėliau viršininko pareigas. Statant Petrašiūnų elektros stotį 1930 m. jis jau dirbo Lietuvos rajoninių elektros stočių AB reikalų vedėju.

Nepriklausomoje Lietuvoje S. Radzevičius aktyviai dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje buvo Lietuvos automobilininkų klubo sekretorius, dalyvavo ruošiant klubo leidžiamus Lietuvos kelių žemėlapius. 1928 m. jis taip pat buvo vienas iš Kauno teniso klubo steigėjų, vėliau – ilgametis jo pirmininkas ir rėmėjas.

1941–1944 m. vokiečių okupacijos metais S. Radzevičius dirbo „Energie Versorgung Ostland GmbH" įstaigoje, tvarkiusioje visos Lietuvos elektros ūkį. Karo frontui artėjant iš rytų 1944 m. su šeima pasitraukė į Vokietiją, pateko į Hanau perkeltų asmenų stovyklą, kur vadovavo Technikos biuro dirbtuvėms. Nežiūrint nelengvų stovyklos gyvenimo sąlygų, laisvalaikiu kartu su kitais entuziastais organizavo sporto klubo "Perkūnas" veiklą.

1949 m. gavo leidimą persikelti į JAV, įsikūrė Čikagoje ir čia iki gyvenimo pabaigos dirbo elektrotechnikos inžinieriumi. Prisitaikydamas prie vietos sąlygų sutrumpino pavardę – iš Radzevičiaus pasidarė Radis. Gyvendamas JAV S. Radzevičius aktyviai dalyvavo Lietuvių bendruomenės Čikagos skyriaus ir Amerikos lietuvių tautinės sąjungos veikloje, spaudos sekcijose, buvo Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos (ALIAS) narys. 1956 m. Čikagoje S. Radzevičius-Radis teisėjavo Amerikos lietuvių sporto šventėje ir Vidurio vakarų lauko teniso turnyre (1956 m.).

S. Radzevičius prieš antrąjį pasaulinį karą Kaune vedė našlę Zosę Kavolienę, su kuria kartu išaugino ir išmokslino jos sūnų Vytautą Kavolį (1930 - 1996) - būsimą profesorių, lietuvybės puoselėtoją, draugijos "Santara" p-ką ir žurnalo „Matmenys" redaktorių. Ant buvusio Radzevičių namo Kaune Tulpių g. Nr 22, yra V. Kavoliui skirta memorialinė lenta.

Mirė Stasys Radzevičius 1956 m. spalio 21 d., palaidotas Čikagos lietuvių kapinėse. Paminklo antroje pusėje iškalti K. Bradūno žodžiai:

Lietuvi! Kančios ištremtųjų

Ir kraujo žuvusių lašai

Tebūnie priesaika gyvųjų,

kurių širdin įsirašai;

kantrybė, darbas ir kova

ir vienas tikslas - Lietuva!

Paruošė Viktoras Mekas

S. Radzevičiaus 1923 m. darbo pažymėjimas: Vaizdas:Radis-2.pdf

Šaltiniai

1. Bostono Lietuviu enciklopedija
2. Vikipedija
3. S Bilio „Pirmosios elektrinės Lietuvoje“
4. Giminaičių atsiminimai
5. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas
6. Kauno apskrities archyvas