Antanas Nemura

Antanas Nemura gimė valstiečio šeimoje 1927 m. rugpjūčio 6 dieną, Skaisčiūnų kaime, Marijampolės valsčiuje. Skaisčiūnų kaimas buvo jaunas ir gana didelis, bet be senoviškų tradicijų. Jį sudarė nesenai įsikūrę po 6 hektarus teturėję valstiečiai, kurią buvo gavę per žemės reformą, išdalinant Mikalinės dvaro žemę. Antano tėvass, buvęs besikuriančios Lietuvos kariuomenės karys, irgi gavo 6 ha. Gyvenamąjį namą ir kitus ūkio pastatus pasistatė pats, nes buvo išmokęs dailidės ir medinių namų statybos amato. 1926 m. jis vedė Anelę Brazytę iš gretimo Balsupių kaimo, turėdamas tik tuos 6 ha žemės, nebaigtą gyvenamąjį namą ir pusę kluono. Antano mama mokėjo drabužius siūti, tačiau gyventi buvo sunku, - 6 ha per mažai, kad galėtų normaliai ūkininkauti. 1930-1932 metais labai atpigo žemės ūkio produktai – prasidėjo ekonominė krizė, kurią ypatingai sunkiai pergyveno Lietuvos žemdirbiai. 1933-1934 metais, pastačius Marijampolės cukraus fabriką, atsirado galimybė išsikapstyti iš skolų ir pradėti daugmaž normaliai gyventi. Antano tėvai patys pirmieji pradėjo auginti cukrinius runkelius, maždaug per du metus išmokėjo skolas ir gyvenimas pasidarė šviesesnis.

1934 metų pavasarį Antanas pradėjo lankyti Ožkasvilių keturklasės pradžios mokyklos Skaisčiūnų filialo nulinę klasę, o tų pačių metų rudenį jau buvau pirmokas. Pradžioje mokytis Antanui buvo visai neįdomu, nes gerai mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti iki šimto. Mokykla buvo nepilna, turėjo tik keturis skyrius. 1938 metais, baigęs keturis skyrius, Antanas pradėjo lankyti Keturvalakių pradžios mokyklos penktąjį skyrių, gyvendamas mamos tėviškėje Balsupių kaime. Iki mokyklos buvo apie 3 km kelio. Mokslas sekėsi neblogai. 1939 metų pavasarį baigė penktąjį skyrių ir, mamos įkalbėtas bei jaunos kaimynės Bronės Levickaitės padedamas, vasarą pasiruošė pagal šeštojo skyriaus programą laikyti egzaminus eksternu į pirmąją gimnazijos klasę. Egzaminai pavyko, ir Antanas tapo žymiosios Rygiškio Jono Marijonų gimnazijos gimnazistu. 1939 metų rugsėjo 1 dieną Antanas buvo apgyvendintas Marijampolės Marijonų gimnazijos bendrabutyje, kuriame buvo nebloga tvarka, nustatytos pamokų ruošimo ir laisvalaikio valandos, nustatytu laiku eidavo miegoti ir keldavo. Bendrabučio auklėtojai buvo tam darbui pasirengę kunigai. Pamokų ruošos metu visi turėjo sėdėti savo vietose tam skirtoje salėje. Sąlygos buvo geros, tačiau ką nors daryti individualiai, kad netrukdytų kiti mokiniai, pvz. rašyti dienoraštį, ką nors meistrauti – galimybių nebuvo. Kartu su mokslo metais 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo ir Antrasis pasaulinis karas. Vokiečių armija užiminėjo vieną po kitos kaimynines valstybes. Sovietų Sąjunga užėmė dalį Lenkijos teritorijos bei Vilniaus kraštą. Vilnių ir dalį Vilniaus krašto netrukus perdavė Lietuvai. Nuoširdžiai visi tada tuo džiaugės, tačiau Antanas prisimena, privertusius susimąstyti vieno mokytojo žodžius, kad Lietuva už Vilnių labai brangiai sumokėjo – neteko dalies savo nepriklausomybės, įsileisdama sovietų karines įgulas.

Antanas gerai prisimena Marijampolės bombardavimą pačią pirmąją karo dieną. Pavakare visai arti pasigirdo trumpas susišaudymas, po to – pirmieji vokiečių kareivių balsai. Pasirodo, griovyje prie vieškelio slėpėsi būrelis raudonarmiečių, ir vokiečiai juos visus sušaudė. Frontas greitai nuslinko į rytus, bet vieškeliu pro sodybą dar kelias savaites kasdien traukė į rytus vokiečių kariuomenė su arklių traukiamais vežimais. Netrukus vokiečiai pradėjo įvedinėti savo tvarką. Žydų tautybės žmonėms teko ant nugaros prisisiūti geltoną šešiakampę žvaigždę. Mieste jie galėjo eiti tik važiuojamąja gatvės dalimi prie šaligatvio. Visus labai sukrėtė prasidėjusios masinės žydų žudynės netoli Marijampolės kareivinių. Abiejų Marijampolės gimnazijų mokytojai ir mokiniai buvo labai sujaudinti, kai 1943 metais vokiečiai likvidavo Plechavičiaus armiją, areštavo ir išsiuntė į konclagerį gimnazijų direktorius Januševičių, mokytojus Masaitį ir Puskunigį.

1944 m. vėl grįžo sovietų valdžia. Nepaisant, kad Marijampolė visai netoli fronto linijos, mokytis buvo leidžiama toliau. Daugelis šaukiamojo amžiaus mokinių iš gimnazijos perėjo į mokytojų seminariją, nes seminaristų neėmė į kariuomenę. Nemažai ir Antano klasiokų tokiu būdu tapo mokytojais. Pavasarį, kada reikėjo ruoštis baigiamiesiems egzaminams. Antanas jautėsi nusilpęs, bet išlaikė baigiamuosius egzaminus, ir nusprendė stoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, į Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyrių. Per stojamuosius egzaminus pagrindinis ir sunkiausias buvo matematikos egzaminas, jį išlaikė tik keli iš daugiau kaip šimto stojančiųjų. Kai prasidėjo studijos, iki pat Naujųjų 1946 metų pats J. Matulionis pirmakursiams mechanikams ir elektrikams dėstė algebrą bei trigonometriją, kad užtaisytų matematikos pagrindų spragas. Jo pedagoginis talentas ir negailestingas humoras priversdavo visus mokytis matematikos dėsningumų. Per 1948 metų deportacijas Antano kursas neteko kai kurių savo kolegų, tačiau studijos vyko toliau. Apie vežimus tarpusavyje studentai nekalbėdavo, ypač šios temos vengdavo auditorijose. Vyresniuose kursuose studentai pasidalino į tris grupes – stotininkus, pramonininkus ir radistus. Antanas pasirinko pramonės elektros įrengimų specialybę. Studijuodamas įsitraukė į studentų mokslinės draugijos veiklą, padarė keletą pranešimų studentų mokslinėse konferencijose. Jam buvo įdomu ieškoti ko nors naujo, bet entuziazmą dažniausiai paversdavo niekais darbo priemonių stygius. 1950 m. rudens semestre Kauno valstybinis universitetas buvo reorganizuotas, jo vietoje atsirado dvi savarankiškos aukštosios mokyklos: Kauno politechnikos institutas (KPI) ir Kauno medicinos institutas (KMI). Nors visą laiką Antanas mokėsi universitete, bet baigė jau Kauno politechnikos institutą. Studijų metais (1950-1951 m.) Antanas dirbo ir Sitkūnų radijos stotyje energetiku. Tik apsigynus diplominį darbą, nuo 1951 m. birželio 1 d. Antanas pradėjo dirbti KPI Elektros pavarų katedroje laborantu, o po trijų mėnesių buvo paskirtas asistentu. Tuo metu jam ne tik darbas rūpėjo – 1951 m. liepos 21 d. vedė tik ką baigusią stomatologę Genutę Daškevičiūtę. Po metų gimė dukra Linutė, 1955 metais - sūnus Donatas, 1956 metais – sūnus Kęstutis.

Antanas vis giliau klimpo į mokslus, stengėi kiekvieną laisvesnį pusvalandį išnaudoti mokslo žinioms gilinti, žmona Genovaitė 1953 metais pradėjo dirbti KMI Biologijos katedroje. Antanui skaityti paskaitas iš pradžių buvo sunku – trūko ir drąsos ir žinių. Jonas Matulionis, pastebėjęs, kad jam sunkiai sekasi, davė patarimą: „Paskaitos metu būtinai laikyk reikiamą tempą, kad studentai vos spėtų užsirašinėti (vadovėlių tada nebuvo), jokiu būdu neleisk, kad studentai nuobodžiautų; jei tempas bus per mažas, studentai pradės triukšmauti, užsiiminėti pašaliniais dalykais, ir paskaita virs balaganu”. Ir Antanas suprato, kad ši taisyklė svarbi, nuo jos labai priklauso paskaitų sėkmė. Svarbu ne tik turėti reikiamų žinių, bet ir mokėti jas perteikti studentams, gerai valdyti auditoriją. Kai į KPI atvyko iš Baku dirbti prorektoriumi profesorius Lionginas Kulikovskis, jis tuoj ėmėsi organizuoti mokslinį darbą Elektrotechnikos fakultete. Visiems, kas tik norėjo, davė disertacijų temas, nurodymų bei patarimų, organizavo mokslinį seminarą, ir darbas pajudėjo. Sėkmė lydėjo tuos, kurie suprato, kad vadovas mažai ką gali padėti, nes disertaciją reikia padaryti pačiam. Antanas iš prof. L.Kulikovskio gavo disertacijos temą ir stengėsi neatsilikti nuo kitų, dalyvavo seminaruose, diskutavo įvairiais teoriniais ir praktiniais klausimais su artimiausiais kolegomis Algirdu Lašu, Vytautu Nešukaičiu, Antanu Barausku, Povilu Kemešiu, Leonu Kaulakiu. Disertaciją apgynė 1957 m.

A. Nemurai lemta buvo KPI palikti, nors neblogai sekėsi pedagoginis ir mokslinis darbas. 1956 metais buvo įsteigtas Lietuvos SSR Mokslų akademijos Energetikos ir elektrotechnikos institutas. Jo direktorius Algirdas Žukauskas rugsėjo mėnesį pakvietė A. Nemura dirbti steigiamos Automatikos ir telemechanikos laboratorijos vadovu. Jis šį pasiūlymą, neilgai pasvarstęs, priėmė. Nuo tada mokslinis darbas tapo pagrindiniu jo užsiėmimu. Antanas pasijuto labai pakylėtas, nes dar nei mokslų kandidato laipsnio neturinčiam vyresniajam dėstytojui, buvo netikėtas ir viliojantis pasiūlymas tapti Automatikos ir telemechanikos laboratorijos vadovu. Steigiant šią laboratoriją, buvo nustatyta gana plati mokslinė kryptis, nes buvo norima šioje kryptyje palaipsniui suformuoti keletą siauresnių mokslinių krypčių ir tuo pagrindu plėtoti tyrimus automatinio valdymo srityje. Tuo tikslu 1957 metais įkuriama Pramoninės elektrotechnikos (vadovas dr. Romanas Chomskis, nuo 1958 metų – dr. Vytautas Nešukaitis), o 1960 m. – Elektroninių valdymo mašinų laboratorija (vadovas dr. Jonas Mockus). 1960 metais A. Nemura buvo pakviestas dirbti Enegetikos ir elektrotechnikos instituto direktoriaus pavaduotoju ir kartu eiti laboratorijos vadovo pareigas. Pagal patikslintą Automatikos ir telemechanikos laboratorijos mokslinių tyrimų kryptį, 1963-1966 m. palaipsniui buvo atsisakyta darbų tekstilės bei popieriaus pramonei, pradėta plėtoti sistemų matematinio modeliavimo, identifikavimo bei adaptyvaus valdymo metodų tyrimus. Matematinio modeliavimo ir ypač identifikavimo problema A. Nemurai buvo labai įdomi sritis, bet pradžioje trūko specialių žinių. Šiuo klausimu tuo metu jam padėjo prof. Vytautas Statulevičius. Jis patarė pirmiausia gerai išmokti tikimybių teoriją ir matematinę statistiką, ir tik po to imtis sistemų identifikacijos tyrimų. 1957-1966 m. buvo užmegzti ir toliau pastoviai plėtojami moksliniai ryšiai su SSRS Mokslų akademijos Automatikos ir telemechanikos (dabar – Valdymo problemų) institutu (Maskva), kurio mokslininkai SSRS MA n.k. N.Šumilovskis ir B.Sotskovas, taip pat prof. A.Feldbaumas suteikė institutui ir Automatikos ir telemechanikos laboratorijai reikšmingą metodinę pagalbą, konsultavo ir ruošė specialistus aspirantūroje (aspirantai C.Paulauskas, V.Rėklaitis, S.Motiejūnas, A.Raškinis). 1963 metai A. Nemuros gyvenime atnešė gerų ir įdomių permainų – jis įsigijo automobilį Volga ir kolektyvinį sodą ir pradėjau užsiiminėti sodininkyste.

1966 m. reorganizuojant Lietuvos MA Energetikos ir elektrotechnikos institutą į Fizikinių techninių energetikos problemų institutą (FTEPI), Automatikos ir telemechanikos laboratorija buvo pavadinta Adaptyvių sistemų laboratorija. Naujasis pavadinimas geriau atitiko jau susiformavusią laboratorijos mokslinę kryptį. Šioje laboratorijoje iš pat pradžių intensyviai buvo dirbama sistemų identifikavimo ir adaptyvaus valdymo srityje, buvo kuriami ir tiriami procesų ir sistemų matematinio modeliavimo metodai, algoritmai ir programos. 1970-1990 m. Instituto Adaptyvių sistemų laboratorijoje buvo plėtojami tikimybiniai-statistiniai energetikos objektų ir sistemų modeliavimo, identifikavimo ir adaptyvaus valdymo metodai, o nuo 1993 m. buvo kuriami ir tiriami elektros energetikos sistemų (EES) modeliai bei valdymo algoritmai, paremti neraiškiomis aibėmis. Vis daugiau dėmesio buvo skiriama sudėtingų EES parametrų ir būsenos įvertinimui pagal diskretinius atitinkamų EES kintamųjų dydžių (srovės ir įtampos modulių, aktyviosios ir reaktyviosios galių srautų) matavimo duomenis. Įverčių paskaičiavimo algoritmai buvo grindžiami mažiausių kvadratų metiodu bei Kalmano filtru, o jų tyrimai buvo atliekami statistinio-imitacinio modeliavimo metodu. Tyrimų eigoje buvo sukurti identifikavimo ir adaptyvaus valdymo algoritmai ir programinės priemonės, skirtos galingų energetinių blokų, plazmatronų, aerodinaminių vamzdžių, elektros perdavimo linijų valdymo sistemoms. Šių tyrimų pagrindu 1973 metais A. Nemura. apgynė technikos mokslų daktaro (dabar habil. daktaro) disertaciją. Sistemų identifikacijos tyrimų rezultatai su bendraautoriais buvo paskelbti keturiose „Techninės kibernetikos“ monografijų serijos knygose, rado praktinį pritaikymą Lietuvos ir buvusios SSRS organizacijose, kuriant naujus matematinio modeliavimo, informacinio aprūpinimo ir valdymo programų paketus. Už svarbiausių darbų visumą „Statistinių identifikavimo ir diagnozavimo metodų sukūrimas ir įdiegimas“ A. Nemurai drauge su bendraautoriais V.Kaminsku ir J.Dulevičiumi 1980 metais buvo paskirta Lietuvos SSR Respublikinė mokslo ir technikos premija.

A. Nemurai taip pat teko daugelį metų dirbti mokslo organizacinį darbą, tame tarpe Lietuvos SSR Ministrų tarybos Valstybiniame mokslo ir technikos komitete pirmininko pavaduotoju (1957-1959), FTEPI direktoriaus pavaduotoju ir techninės kibernetikos mokslinės krypties vadovu (1960-1994). Šioje kryptyje vaisingai dirbo keturios mokslinės laboratorijos. Techninės kibernetikos srityje institute dirbo virš šimto darbuotojų. Nemažai laiko teko skirti ir redaguojant monografijų seriją „Techninė kibernetika“, kurioje 1974-1988 metais rusų kalba išleistos 7 knygos. A. Nemura vienas ir su bendraautoriais paskelbė apie 290 mokslinių straipsnių. Jam vadovaujant parengta ir apginta 18 daktaro disertacijų, o du mokiniai apgynė habilituoto daktaro disertacijas, daugiau kaip 20 metų jis vadovavau Kauno m. „Žinijos“ draugijai. A. Nemura 1976-1990 metais vadovavo Lietuvos SSR MA ir FTEPI mokslinių tyrimų automatizavimo taryboms. LMA Mokslinių tyrimų automatizavimo taryboje aktyviai dalyvavo beveik visų MA institutų atstovai – grupių vadovai ar moksliniai bendradarbiai, todėl A. Nemurai tekdavo gilintis į kitų institutų eksperimentinius tyrimus, spręsti kokia MA pagalba jiems reikalinga.

A. Nemura džiaugėsi, jog sistemų identifikacijos problema labai susidomėjo gabus jaunas tyrinėtojas Vytautas Kaminskas. Jis 1968 metais atėjo į adaptyvių sistemų laboratoriją kaip jaunas specialistas, o po 15-kos metų, 1984 m., paskiriamas steigiamos naujos Sistemų identifikavimo ir valdymo laboratorijos vadovu. Prieš tai jis jau buvo subūręs jaunų gabių specialistų grupę, kuri tapo naujos laboratorijos branduoliu. Vadovaujant V.Kaminskui, buvo kuriami atskirų klasių dinaminių objektų identifikavimo ir jų valdymo metodai, algoritmai ir taikomosios programos ESM. Su tam tikru liūdesiu prisimena, kad 1990 m. vasario mėnesį Sistemų identifikacijos ir valdymo laboratorija, prof.habil.dr. V.Kaminsko iniciatyva, buvo perkelta į atsikuriantį Vytauto Didžiojo universitetą. Tai A. Nemura buvo apėmęs dvejopas jausmas – džiaugėsi, kad atsikuria Vytauto Didžiojo universitetas, bet kartu buvo gaila netekti gerai dirbusios laboratorijos. Negana to, nuo 1990-1991 m. nutrūko ir ūkiskaitinės sutartys pagal tuometinės SSRS įmonių užsakymus ir, tuo pačiu, stambių identifikacijos užsakomųjų tyrimo darbų finansavimas. Lietuvos įmonės tuo metu pergyveno nuosmukį ir stambių užsakymų Institutui duoti negalėjo. 1992 m. buvo pakeistas Fizikinių techninių energetikos problemų instituto pavadinimas į Lietuvos energetikos institutą (LEI). Tuo metu nedaryta esminių pakeitimų instituto struktūroje, tačiau institute palaipsniui vyko tam tikros permainos tyrimų tematikoje ir darbuotojų skaičiaus mažėjimo kryptimi. Tyrimai ir praktiniai taikomieji darbai turėjo būti labiau nukreipti Lietuvai tuo metu aktualių energetikos mokslo problemų sprendimui. Nesant reikiamo finansavimo, nuo 1992 m. iš Adaptyvių sistemų laboratorijos palaipsniui išėjo kvalifikuoti darbuotojai. Nežiūrint to, laboratorija, daugiausia A. Nemuros iniciatyva, aktyviai dalyvavo sprendžiant tada iškilusias naujas problemas: 1992 m. buvo atliktas darbas Lietuvos EES režimų valdymas naujomis sąlygomis; pirmaeilės priemonės 1993-2000 m., 1993 m. buvo atliktas darbas Lietuvos EES dispečerinio valdymo modernizavimas. Lietuvos EES dispečerinio valdymo modernizavimo klausimais buvo parengti ir paskelbti keli straipsniai. 1994 m. Adaptyvių sistemų laboratorija, kartu su Kauno Technologijos universiteto (KTU) Elektros sistemų katedra, tyrė Lietuvos EES tarpvalstybinių elektros energijos mainų galimybes ir valdymo modernizavimą, reaktyviųjų galių kompensavimo uždavinius bei Kruonio HAE vaidmenį Lietuvos EES režimų valdyme.

1994-ji metai A. Nemurai buvo didelių asmeninių sukrėtimų metai: spalio mėnesį nuo kraujo vėžiu mirė jo žmona Genovaitė, dar po mėnesio teko palikti mėgiamą darbą – išeiti į pensiją. Nuo 1994 metų pabaigos jis pensininkas, tačiau mokslinį darbą jis toliau dirba LEI, vadovavo doktorantams. Instituto ir laboratorijos vadovybė sudarė jam sąlygas, bet visumoje jautėsi vienišas, nors kartu gyveno su dukra Lina su sūnumi Donatu. 1995 metais nejučiom atnaujino pažintį nuo jaunystės laikų pažįstama, tada jau pensininke, buvusia pradinių klasių mokytoja Onute. Pažintis greitai peraugo į artimą draugystę ir 1996 m. balandžio 11 d. jie susituokė. A. Nemuros gyvenimas esminiai pasikeitė, atsirado naujų pareigų, pasikeitė jo sąntykiai su vaikais, o naujos žmonos Onutės pažiūra į jo neetatinį mokslinį darbą LEI palaipsniui pasidarė teigiama ir netgi labai teigiama. A. Nemurai vadovaujant ir aktyviai dalyvaujant, buvo atliktas darbas Energetikos sistemos informacinio aprūpinimo ir valdymo strategijos formavimas, įvertinant efektyvumo ir gamtosaugos faktorius. Tuo pat metu buvo išplėtoti EES neraiškių modelių ir daugiakriterinės analizės tyrimai. 1995 m. pradedami determinuotų, statistinių ir neraiškių daugiakriterinių EES režimo optimizavimo metodų ir algoritmų tyrimai. Buvo sukurtas statistinis daugiakriterinės analizės metodas, kuris remiasi naudos-žalos kriterijumi. 2000-2002 m. buvo vykdomi neraiškia logika paremtų EES dažnio ir galios automatinio reguliavimo sistemų modeliavimo ir tyrimo darbai. AB “Lietuvos energija” užsakymu buvo atlikti elektros rinkos sukūrimo Lietuvoje techninių sąlygų tyrimo darbai. 2003-2005 m. vykdytas įdomus biudžetinis darbas Energetikos sistemų valdymo algoritmų ir informacinių sistemų optimizavimas ir funkcionavimo tyrimas, įvertinant rinkos veikimą. Vykdydami šią temą, kartu su doktorantais V.Radziukynu ir T.Bendiku ištirta didelės elektros energetikos sistemos parametrų identifikuojamumo sąlygos, sukurti vėjo greičio kitimo ir dviejų tipų vėjo elektrinių matematiniais modeliais nustatyta generuojamos aktyviosios galios pulsacijų variacijos koeficiento priklausomybę nuo vėjo elektrinių skaičiaus vėjo elektrinių parke. Tyrimo rezultatai paskelbti KTU ir LEI konferencijų pranešimų medžiagose.

2011 m. gruodžio 26 d. eidamas 85-uosius metus po ilgos ir sunkios ligos žymus mokslininkas, energetikos sistemų tyrėjas, Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius technikos mokslų habilituotas daktaras Antanas Nemura mirė. Palaidotas Kauno Karmėlavos kapinėse.

Parengė A. Bačauskas pagal "Per gyvenimo audras į mokslo šviesą" (KPI-1951 m. energetikų laidos atsiminimai) ir LEI informaciją.

Varijantas VIII tomui

Antanas NEMURA gimė valstiečio šeimoje 1927 m. rugpjūčio 6 dieną, Skaisčiūnų kaime, Marijampolės valsčiuje. Antano tėvas, buvęs besikuriančios Lietuvos kariuomenės karys, gavo 6 ha.

1934 metų pavasarį Antanas pradėjo lankyti Ožkasvilių pradžios mokyklą, o 1939 m. tapo žymiosios Rygiškio Jono Marijonų gimnazijos gimnazistu. Ją baigęs 1944 m. stojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyrių. Vyresniuose kursuose studentai pasidalino į tris grupes – stotininkus, pramonininkus ir radistus. Antanas pasirinko pramonės elektros įrengimų specialybę. Studijuodamas įsitraukė į studentų mokslinės draugijos veiklą.

Tik apsigynęs diplominį darbą, nuo 1951 m. birželio 1 d. Antanas pradėjo dirbti KPI Elektros pavarų katedroje laborantu, o po trijų mėnesių buvo paskirtas asistentu. Mokslų kandidato (dabar-daktaro) disertaciją apgynė 1957 m.

1956 metais buvo įsteigtas Lietuvos SSR Mokslų akademijos Energetikos ir elektrotechnikos institutas. Jo direktorius Algirdas Žukauskas pakvietė A. Nemurą dirbti steigiamos Automatikos ir telemechanikos laboratorijos vadovu. Nuo tada mokslinis darbas tapo pagrindiniu jo užsiėmimu. 1960 m A. Nemura tapo instituto direktoriaus pavaduotoju. 1963-1966 m. palaipsniui buvo atsisakyta darbų tekstilės bei popieriaus pramonei, pradėta plėtoti sistemų matematinio modeliavimo, identifikavimo bei adaptyvaus valdymo metodų tyrimus. 1

1966 m. reorganizuojant institutą į Fizikinių techninių energetikos problemų institutą (FTEPI), Automatikos ir telemechanikos laboratorija buvo pavadinta Adaptyvių sistemų laboratorija. 1970-1990 m. čia buvo plėtojami tikimybiniai-statistiniai energetikos objektų ir sistemų modeliavimo, identifikavimo ir adaptyvaus valdymo metodai, o nuo 1993 m. buvo kuriami ir tiriami elektros energetikos sistemų (EES) modeliai bei valdymo algoritmai, paremti neraiškiomis aibėmis. Vis daugiau dėmesio buvo skiriama sudėtingų EES parametrų ir būsenos įvertinimui pagal diskretinius atitinkamų EES kintamųjų dydžių (srovės ir įtampos modulių, aktyviosios ir reaktyviosios galių srautų) matavimo duomenis. Tyrimų eigoje buvo sukurti identifikavimo ir adaptyvaus valdymo algoritmai ir programinės priemonės, skirtos galingų energetinių blokų, plazmatronų, aerodinaminių vamzdžių, elektros perdavimo linijų valdymo sistemoms. Šių tyrimų pagrindu 1973 metais A. Nemura apgynė technikos mokslų daktaro (dabar- habilituoto daktaro) disertaciją. Tyrimų rezultatai su bendraautoriais buvo paskelbti keturiose „Techninės kibernetikos“ monografijų serijos knygose. Už svarbiausių darbų visumą A. Nemurai drauge su bendraautoriais V.Kaminsku ir J.Dulevičiumi 1980 metais buvo paskirta Lietuvos SSR Respublikinė mokslo ir technikos premija.

A. Nemurai teko daugelį metų dirbti mokslo organizacinį darbą: Valstybiniame mokslo ir technikos komitete pirmininko pavaduotoju (1957-1959), FTEPI direktoriaus pavaduotoju ir techninės kibernetikos mokslinės krypties vadovu (1960-1994). Nemažai laiko teko skirti ir redaguojant monografijų seriją „Techninė kibernetika“, kurioje 1974-1988 metais rusų kalba išleistos 7 knygos. A. Nemura vienas ir su bendraautoriais paskelbė apie 290 mokslinių straipsnių. Jam vadovaujant parengta ir apginta 18 daktaro disertacijų, o du mokiniai apgynė habilituoto daktaro disertacijas, daugiau kaip 20 metų jis vadovavo Kauno m. „Žinijos“ draugijai. A. Nemura 1976-1990 metais vadovavo Lietuvos SSR MA ir FTEPI mokslinių tyrimų automatizavimo taryboms. Nuo 1994 metų pabaigos profesorius A. Nemura- pensininkas, tačiau mokslinį darbą toliau dirbo LEI, vadovavo doktorantams.

1951 m. liepos 21 d. vedė stomatologę Genutę Daškevičiūtę (mirė 1994). Po metų gimė dukra Linutė, 1955 metais - sūnus Donatas, 1956 metais – sūnus Kęstutis.

Mirė 2011 m. gruodžio 26 d. Palaidotas Kauno Karmėlavos kapinėse.

Parengė Anzelmas Bačauskas . Red. Vyt. Miškinis