Boleslovas Paškevičius

Boleslavas Paškevičius apie save: gimiau 1943 m. lapkričio 23 d. Rūtėnų km., Molėtų raj., ūkininkų šeimoje. Po karo tėvai buvo paskelbti buožėmis ir 1951 m., jau esant kolūkinei sistemai, šeima: tėvas Antanas, motina Marijona, sesuo Aldona ir Boleslavas su broliu Antanu buvo ištremti į Sibirą, Tomsko sritį. Galėjau Sibiro žemėje likti ir amžinai. Įkritęs ir skęsdamas pavasario šaltame srauniame upės vandenyje , buvau išgelbėtas. Tėvams gavus valdžios organų leidimą, gyventi persikėlėme į Tomską.

1959 m. Tomske baigęs septynmetę mokyklą ir technikumo pirmą kursą, grįžau į Lietuvą. 1962 m. baigiau Vilniaus politechnikumą, įgydamas techniko – elektriko kvalifikaciją ir pradėjau dirbti Kauno elektros tinkluose. 1968 m. baigiau Kauno politechnikos institutą ir įgijau elektros tinklų ir sistemų inžinieriaus kvalifikaciją.1968 m. buvau paskirtas Centrinės dispečerių tarnybos viršininku, 1986 m. paskirtas įmonės vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, o 1989 m., prasidėjus SSSR įmonių vadovų rinkimui, buvau darbuotojų išrinktas Kauno elektros tinklų direktoriumi.

Direktoriauti teko 1989-2000 metais,. Atkūrus Nepriklausomybę buvo sudėtinga, nes senųjų sovietinių įstatymų ir įvairių nuostatų galia ėjo į pabaigą, o naujieji buvo tik priimami. Tvarkyti ūkį susiformavo įvairios grupuotės, tame tarpe ir nusikalstamos. Vyko pramonės įmonių privatizavimas ir „prichvatizavimas". Vietoje stambesnių įmonių susikurdavo po kelias ar keliolika atskirų uždarųjų akcinių bendrovių. Elektros energijos apskaita kėlėsi į buvusius vidaus elektros tinklus. Padidėjo elektros vagystės. Žemės ūkyje, žlugus kolūkinei sistemai, prasidėjo transformatorinės alyvos iš veikiančių transformatorių, oro linijose, ypač 0,4 kV įtampos, aliuminio laidų, parduodamų kaip metalo laužas, vagystės ir pan. Teko performuoti ir sukurti naujai įmonės padalinius, nustatyti jų funkcijas, atsakomybės, aptarnavimo ribas. Už elektrą įsiskolindavo ne tik įmonės, bet ir biudžetinės organizacijos. Už skolas būdavo nutraukiamas elektros tiekimas. Darbas buvo ne iš maloniųjų. Buvau išrinktas ir pirmosios kadencijos Kauno miesto Tarybos deputatu, Lietuvos Elektros tinklų direktorių seniūnu, dėstytojavau Kauno Politechnikume ( vėliau Kauno kolegija ), Kauno Politechnikos Instituto (KTU) Elektrotechnikos fakultete, Vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Besimokydamas Vilniaus politechnikume pradėjau sportuoti, lankiau baidarinio irklavimo treniruotes. Buvau respublikos pirmenybių ir įvairių kitų varžybų nugalėtoju ir prizininku.

1967 metais su Medicinos instituto studente Aldona Antčakaite sukūrėme šeimą. Žmona dirbo gydytoja Kauno miesto poliklinikose. Šeimoje mums gimė dukros Brigita ir Ingrida. Brigita baigė Kūno kultūros universitetą. Jos sūnus Matas mokosi mokykloje, vyresnysis sūnus Danas žuvo autoavarijoje. Ingrida baigė Kauno technologijos universitetą, magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete. Jos sūnus Jonas, baigęs magistrantūrą Švedijos karališkajame technikos universitete, dirba Lietuvoje. Anūkas Paulius mokosi universitete Švedijoje.

Pablogėjus sveikatai, išėjau į pensiją 2000 m. Keletą metų buvau UAB, prekiaujančioje baldais ir įvairiais baldų metalo gaminiais, direktoriumi. Vėliau šią UAB perdaviau savo anūkui.

PAPILDOMAI:

Boleslavas Paškevičius gimė 1943 m. lapkričio 23d. Rūtėnų km., Molėtų raj., ūkininkų šeimoje. Po karo tėvai buvo paskelbti buožėmis ir 1951 m., jau esant kolūkinei sistemai, šeima: tėvas Antanas, motina Marijona, sesuo Aldona ir Boleslovas su broliu Antanu buvo ištremti į Sibirą, Tomsko sritį.

B. Paškevičiaus prisiminimai apie trėmimą, mokslą ir darbą:

Geležinkelio sąstato kiekvienas krovininis vagonas, prigrūstas žmonėmis ir jų manta, buvo ir miegamasis ir valgomasis ir tualetas ir viskas viename... Traukinys dardėjo virš pusės mėnesio, kol baigėsi bėgiai Tomsko srities Asino mieste. Visus tremtinius išskirstė po sritį, kurios teritorija apie penkis kartus didesnė už Lietuvos, ir išvežiojo po sritį upių laivais (baržomis). Buvo spalio pabaiga, upės sparčiai dengėsi ledu, žemė storu sniego sluoksniu. Mus Išlaipino ir dalį tremtinių apgyvendino gyvenvietėje Almiakovo, kitą dalį gyvenvietėje Apsagačevo. Maždaug po savaitės, šiek tiek apsitvarkius, gyvenvietėje buvo paliktos žiemoti moterys su mokyklinio amžiaus ir jaunesniais vaikais, o kitos moterys ir vyrai už 50 km. taigoje įkūrė gyvenvietę miško medienos paruošos darbams vykdyti. Žygyje ir pirmomis dienomis, kaip pasakojo tėvas, miegoti teko ir lauke, ant sniego pasitiesus eglišakių, prie besikūrenančių laužų.

Aštuoniolikmetė sesuo Aldona Vilniuje, prieš tremtį, buvo baigusi siuvėjų kursus. Apie tai sužinojusios gretimos gyvenvietės, Baturino tarybinio ūkio „aukštuomenės damos“, kurioms norėjosi gražiai puoštis, ėmėsi žygių ir mūsų šeimą perkėlė į tarybinį ūkį, kuriame pragyvenome ketverius metus. Ūkyje dominavo moterys ir vaikai. Vyrų buvo mažai, gan daug buvo žuvę kare. Grynai vietinių gyventojų buvo ne tiek daug. Ne maža dalis buvo patys arba jų tėvai ar protėviai atitremti, ar atkelti į šias vietas gyventi. Sibiro gamta gan graži, tik per ilga ir šalta žiema. Nors Tomskas beveik vienoje platumoje su Vilniumi, vasarą būna ir plius 30, o žiemą ne retenybė ir minus 40 laipsnių oro temperatūra. Sniego danga siekia iki pusantro metro storio. Jau kovo mėnesį, pašildžius saulei, sniego paviršius atitirpsta, naktimis pašalus susidaro sniego pluta, per kurią, mes vaikai, eidami į gretimame kaime esančią mokyklą, vaikščiojome kaip per asfaltą. Pavasaris trumpas ir labai veržlus. Sniegas greitai tirpsta, upės labai patvinsta ir užlieja didžiules teritorijas. Žemė derlinga, kuo pirmaisiais metais labai stebėjosi tėvas, nuimdamas derlių nuo šeimai skirtų 12 arų Sibiro žemės. Maisto stygių teko pajusti tik pačią pirmąją žiemą.

Galėjau Sibiro žemėje likti ir amžinai. Mūsų upe pavasario potvynio metu buvo plukdomi medžių rastai, už kelių kilometrų santakoje, juos sustabdžius, buvo formuojami didžiuliai sieliai, kuriuos toliau laivybai pritaikyta upe plukdė į šiaurės uostus valdant garlaiviais. Užtvėrus, upės srovė rastus sustumia keliais sluoksniais, susikryžiavus skersai ir išilgai, kai kur susidaro properšos. Kai bėgau, vieną iš properšų neperšokau ir atsidūriau pavasario šaltame srauniame upės vandenyje. Virš savęs mačiau susikryžiavusius rastus, skaisčiai pavasario saulės apšviestas properšas. Kiek galėjau tiek kapsčiausi... Prieš akis prabėgo mano dar trumpo gyvenimo akimirkos... iš tamsos priekyje mačiau mane pasitinkančius juodai apsirengusius vyrą ir moterį... Gal giminės? Kodėl juodai?..... Po to išgirdau klausimą - ar jau pastovėsi? Tai klausė už mane 5-6 metais vyresnis Anatolijus Rubliovas, vėliau persikėlęs gyventi į Novosibirską, su kuriuo tą dieną buvome upėje ant rastų. Ir kokiu būdu jis sugebėjo išgriebti mane iš po rastų... Labai retai, tačiau šį kartą nelaimingas atsitikimas baigėsi labai labai laimingai. Tėvams gavus valdžios organų leidimą, gyventi persikėlėme į Tomską. Čia jau buvo gan didelė lietuvių tremtinių bendruomenė. Mieste veikė seniausias Sibire universitetas, kelios aukštosios mokyklos, technikumai. Buvo dramos teatras, botanikos sodas, hipodromas, stadionas. Vyko lietuvių gegužinės, vakaronės ir kiti renginiai. Lietuviai dirbo, mokėsi ir bendravo.

1959 m.Tomske baigęs septynmetę mokyklą ir technikumo pirmą kursą, grįžau į Lietuvą. 1962 m. baigiau Vilniaus politechnikumą, įgydamas techniko – elektriko kvalifikaciją ir pradėjau dirbti Kauno elektros tinkluose Gamybinės tarnybos techniku. Pradėjus Sibire lankyti mokyklą teko mėnesį kitą pasėdėti mokyklos suole tik klausantis, iki perpratau rusų kalbą ir pradėjau pats kalbėti. Grįžus į Lietuvą situacija buvo panaši. Technikume teko pasėdėti tik klausantis, iki išmokau įvairius įvairių disciplinų terminus, kurių šeimoje kalbantis buitiniais klausimais, girdėti neteko. 1963 m. Įstojau į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakulteto dieninį skyrių. Tais metais buvo vykdoma aukštojo mokslo reforma, priartinant mokslą prie gamybos, o gamybą prie mokslo. Taip pirmuosius du metus mokėmės vakarais, o dienomis visi studentai dirbome įmonėse pagal pasirinktų specialybių profilį. Ne mažas būrys studentų buvo įdarbinti ir Kauno elektros tinkluose. Mano darbas budinčiu dispečeriu Rajoninėje dispečerių tarnyboje (vėliau pervadintoje Centrine dispečerių tarnyba) netrukdė tęsti mokslą dieniniame skyriuje, nes, ypač budint vakarais, buvo geros sąlygos ir pasimokyti. Taip 1968 m. baigiau Kauno politechnikos institutą ir įgijau elektros tinklų ir sistemų inžinieriaus kvalifikaciją.

1967 metais su Medicinos instituto studente Aldona Antčakaite sukūrėme šeimą. Žmona dirbo gydytoja Kauno miesto poliklinikose. Šeimoje mums gimė dukros Brigita ir Ingrida. Brigita baigė Kūno kultūros universitetą, ištekėjo. Anūkas Matas mokosi mokykloje, vyresnysis anūkas Danas žuvo auto avarijoje. Ingrida baigė Kauno technologijos universitetą, magistratūrą Vytauto Didžiojo universitete, ištekėjo, dirba privačiame versle. Anūkas Jonas, baigęs magistratūrą Švedijos karališkajame technikos universitete, grįžo ir dirba Lietuvoje. Anūkas Paulius dar mokosi universitete Švedijoje.

Kai kurioms prekėms gauti tarybiniais laikais buvo sudaromos darbuotojų eilės bendru įmonės administracijos ir profsąjungos sutarimu. Taip 1972 metais šeimai skirtas 60 kv. metrų butas įmonės pastatytame name, 1976 metais – paskirta paskyra pirkti automobilį „Žiguli“.

1968 m. buvau paskirtas Centrinės dispečerių tarnybos viršininku, 1986m. paskirtas įmonės vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, o 1989 m., prasidėjus SSSR įmonių vadovų rinkimui, buvau darbuotojų išrinktas Kauno elektros tinklų direktoriumi.

Direktoriauti teko 1989-2000 metais, gana sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. 1991 m. Sausio 13 įvykių dieną teko būti Elektros tinklų Centriniame valdymo punkte.Kai buvo blokuoti visi telefoninius pokalbiai su Vilniumi Ryšių ministerijos telefonais, informacija tarp Vilniaus ir Kauno apie Vilniuje vykstančius įvykius buvo perduodami per Elektros energetikos sistemos budinčiuosius ryšių kanalais. Tomis dienomis teko sulaukti ir ypatingo Kaune dislokuotų SSSR karinių pajėgų vadovybės dėmesio. Buvo atvykęs net Karinių pajėgų generolas su kelių pulkininkų palyda. Vizito tikslas buvo išsiaiškinti ir užsitikrinti elektros tiekimo kariniams daliniams patikimumą ir paimti Kaune elektros energetikos objektus į kariuomenės apsaugą. Išaiškinus ir užtikrinus, kad bet kokie nurodymai išjungti elektros tiekimą kariniams daliniams (jie nebeturės galimybių gaminti maistą kareivinėse), išskyrus gautus iš Elektros energetikos sistemos Vyriausiojo dispečerinio punkto, nebus vykdomi, ir įtikinus, kad kol kas objektų apsaugai pakanka sukarintos žinybinės apsaugos, siūlomų kariuomenės paslaugų pavyko atsisakyti. Atkūrus Nepriklausomybę direktoriauti buvo sudėtinga,nes senųjų sovietinių įstatymų ir įvairių nuostatų galia ėjo į pabaigą, o naujieji buvo tik priimami. Tvarkyti ūkį susiformavo įvairios grupuotės, tame tarpe ir nusikalstamos. Vyko pramonės įmonių privatizavimas ir „prichvatizavimas‘. Vietoje stambesnių įmonių susikurdavo po kelias ar keliolika atskirų uždarųjų akcinių bendrovių. Elektros energijos apskaita kėlėsi į buvusius vidaus elektros tinklus. Padidėjo elektros vagystės. Žemės ūkyje, žlugus kolūkiniai sistemai, ypač Lietuvos ekonominės blokados metu, prasidėjo transformatorinės alyvos iš veikiančių transformatorių; oro linijose, ypač 0,4 kV įtampos, aliuminio laidų, parduodamų kaip metalo laužas, vagystės ir pan. Teko performuoti ir sukurti naujai įmonės padalinius, nustatyti jų funkcijas, atsakomybės, aptarnavimo ribas ir pan. Daugumai pramonės įmonių labai trūko apyvartinių lėšų. Tarp įmonių vyko barteriniai mainai įvairia produkcija. Už elektrą įsiskolindavo ne tik įmonės bet ir biudžetinės organizacijos. Už neapmokėtas skolas įmonėms buvo atjungiamas elektros energijos tiekimas, reikalaujant apsimokėti. Už biudžetinių organizacijų skolas, savivaldybėms gavus asignavimus susimokėti skolas ir neatsiskaičius, buvo nutraukiamas elektros tiekimas savivaldybių administracijų pastatams. Juk reikėjo už kažką pirkti kurą elektrai gaminti. Ir man, ir darbuotojams, ypač elektros realizavimo inspektoriams ir jų viršininkams, spaudimas, kartais ir grasinimai, buvo iš įvairių pusių. Darbas buvo ne iš maloniųjų. Buvau išrinktas ir pirmosios kadencijos Kauno miesto Tarybos deputatu, Lietuvos Elektros tinklų direktorių seniūnu. Dirbant Centrinės dispečerių tarnybos viršininku, po kelerius metus dėstytojavau Kauno Politechnikume (dabar Kauno technikos kolegijoje ), Kauno Politechnikos Instituto (KTU) Elektrotechnikos fakultete, Vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Besimokydamas Vilniaus politechnikume pradėjau sportuoti, lankiau baidarinio irklavimo treniruotes. Buvau respublikos pirmenybių ir įvairių kitų varžybų nugalėtoju ir prizininku. Dirbdamas Kauno elektros tinkluose turėjau po keletą tūkstančių „Vakarų skirstomųjų tinklų“ ir „Rytų skirstomųjų tinklų“ įmonių akcijų. Kai reikalai pakrypo į šių įmonių privatizavimą, turėtas įmonių akcijas pardaviau. Ir be reikalo. (Šios Įmonės buvo sukurtos buvusių septynių Elektros tinklų įmonių pagrindu, kaip rašyta spaudoje, tarpusavyje konkuruojant, pasiekti geresnių, ekonomiškesnių darbo rezultatų.) Privatizavus „Vakarų skirstomuosius tinklus“, per 3-4 metus pasiektas toks „ darbo efektyvumas“, kad buvo išmokami dividendai, siekiantys keliasdešimt litų vienai akcijai, kai tuo tarpu „Rytų skirstomieji tinklai“, valdomi Valstybės, temokėjo po kelioliką centų akcijai.

Pablogėjus sveikatai, po darbo elektros tinkluose, išėjęs į pensiją 2000 m. keletą metų buvau UAB, prekiaujančioje baldais ir įvairiais baldų metalo gaminiais, direktoriumi. Vėliau šią UAB perdaviau savo anūkui.

Parengė Boleslovas Paškevičius kr Zenonas Ružinskas

Foto: