Donatas Kriščiukaitis

DONATAS KRIŠČIUKAITIS gimė 1927 m. gegužės 11 d. Kaltinėnų mstl. Šilalės r. mokytojų šeimoje. 1934 m. baigęs Kaltinėnų pradžios mokyklos 4 skyrius, namuose pasimokęs, peršoko 4 ir 5 skyrius. Reikėjo toliau mokytis, tačiau artimiausia progimnazija buvo už 18 km Šilalėje. Tėvai nutarė iš Kaltinėnų persikelti į Kauną ir jau 1938 m. apsigyveno Kaune. 1938 m. Donatas įstojo į Kauno „Aušros“gimnaziją. Norėdamas kuo greičiau įsigyti specialybę, iš gimnazijos perėjo mokytis į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, pasirinkdamas labiausiai patikusią elektrikų specialybę. 1945 m. baigė Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir pradėjo dirbti Kauno elektros tinkluose elektromonteriu, techniku, Petrašiūnų elektrinėje budėtoju valdymo pulte. Dirbdamas 1945 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultetą, kurį 1951m. baigė su pagyrimu jau pavadintą Kauno politechnikos institutu, įgydamas elektros tinklų ir sistemų inžinieriaus kvalifikaciją.

1951- 1957 m. dirbo Petrašiūnų statybos montavimo valdyboje elektromontavimo darbų vykdytoju, vykdė elektros įrenginių montavimo darbus Petrašiūnų, Rėkyvos ir Klaipėdos elektrinėse ir Elektros tinkluose. 1957 – 1963 m. dirbo LŪT Valstybiniame moksliniame technikos komitete ir Valstybiniame mokslinių tyrimo darbų koordinavimo komitete vyriausiuoju spacialistu elektros tinklų ir energetikos sistemos plėtros klausimais, buvo Nuolatinės energetikos ugdymo komisijos narys. Atliktų darbų įvertinimui ir pasiūlymų patiekimui prie VMTK sukurta visuomeniniais pagrindais veikianti komisija, kurios tikslai buvo panašūs, kaip ir 1936 m. Lietuvoje sukurto Lietuvos Energijos komiteto. Vienais iš svarbiausių darbų buvo: naujų stambių elektrinių Lietuvoje statybos variantinių vietų parinkimas, paruošti metodiniai nurodymai, kaip vykdyti pilną kaimo ir miestelių elektrifikaciją 1958-1980 m. laikotarpyje; paruošti pasiūlymai, kaip iš esmės pakeisti oro linijoms taikomas atramas - vietoje medinių atramų naudoti ilgaamžes gelžbetonines atramas. Buvo ruošiami pasiūlymai, kaip planingiau plėsti miestus, ribojant Lietuvos stambių miestų augimą ir ugdant mažus miestus. Šios veiklos dėka buvo pasiekta, kad Lietuvoje energetikos ir pramonės plėtra vyko Lietuvai teisinga kryptimi, kurios dėka gyventojų imigracija iš Rusijos buvo žymiai mažesnė. Tai buvo pats kūrybingiausias laikotarpis. Deja, 1965 metais, pasikeitus Sovietų Sąjungos vidaus politikai, ši komisija buvo likviduota.

1963-1992 m. D. Kriščiukaitis buvo Lietuvos elektros tinklų projektavimo instituto Energetinių sistemų projektavimo sektoriaus vadovu, vyriausiuoju specialistu, dalyvavo sudarant Lietuvos ir atskirų miestų elektros tinklų plėtros schemas. Teko organizuoti energetinių sistemų projektavimo sektorių, kuriame buvo ruošiami elektros tinklų priešprojektiniai darbai, nustatoma elektros tinklų statybos būtinumas, projektuojamų elektros linijų ir elektros pastočių pagrindiniai parametrai. Šiame sektoriuje dirbo iki 30 specialistų. Remiantis paruoštomis schemomis buvo projektuojamos ir statomos visos 35-110- 330 kV elektros linijos ir pastotės Lietuvoje.

1968-1972 m. skaitė paskaitas Kauno politecnikos institute, dalyvavo Lietuvos energetikos mokslinės techninės draugijos veikloje, parašė daugiau kaip 30 mokslinių straipsnių. 1992 m. išėjęs į pensiją ir toliau atlikdavo mokslinius tyrimo darbus elektros tinklų ir energetikos sistemos plėtros srityje bei dalyvavo visuomeninėje veikloje - Kauno klube „Elektra“ ir saviveikliniuose choruose "Cantate" ir "Perkūnas". Su žmona Ina užaugino sūnų Algimantą, mokslų daktarą. Susilaukė 2 anūkų.

Donatas Kriščiukaitis mirė 2018 m. sausio 23 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Pagal „Per gyvenimo audras į mokslo šviesą (KPI-1951 m. energetikų laidos atsiminimai)” parengė A. Bačauskas, red. Vyt. Miškinis

Donato Kriščiukaičio prisiminimai – pamąstymai.

Gimiau Žemaitijos mažame Kaltinėnų miestelyje mokytojų šeimoje. Mano tėvelis suvalkietis– iš Vilkaviškio aps. Paežerių vals., 1910 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją ir dėl buvusių Carinės Rusijos nuostatų Lietuvoje negalėjęs mokytojauti, išvyko mokytoju į Rusiją, Samaros gubernijoje esančią 1863 m. sukilimo tremtinių gyvenvietę Čiornaja Padina. Joje stengėsi šviesti ir sulaikyti nuo ištautėjimo lietuvius tremtinius. Užėjus I-jam Pasauliniam karui buvo mobilizuotas į kariuomenę ir tik pasibaigus visiems karams 1922 m. grįžo Lietuvon. Mokytoju į Kaltinėnus atvyko 1923 m. Į Kaltinėnus mokytojauti atvyko ir mano mama Emilija Straukaitė , tikra žemaitė iš Laukuvos vls. Mano vaikystė prabėgo nedideliame provincijos miestelyje Kaltinėnai, išsidėsčiusiame Žemaitijos gražiose kalvotose vietovėse. Artimiausia geležinkelio stotis buvo už 39 km - Viduklė. Miestelio gyvenimas pagyvėjo 1938 m. pro Kaltinėnus pravedus Žemaičių plentą į Klaipėdą. Nors miestelis buvo toli nuo didesnių Lietuvos miestų, iki 1938 m. nebuvo jame elektros, tačiau mano atmintyje išliko tai, kad miestelyje gyvenimas vyko, palyginti, gyvai. Pagrindinė kultūros priemonių organizatorė buvo miestelio mokykla, kurioje buvo organizuojama skautų veikla, miestelyje veikė dramos būrelis, ruošdamas gyventojams vaidinimus. Valsčiaus moterys organizuodavo savo meninių dirbinių parodas, ant Kepaluškalnio piliakalnio vasarą vykdavo gegužinės. 1930 m. miestelyje buvo iškilmingai atžymima Vytauto Didžiojo 500 m. mirties sukaktis, sutinkant per visą Lietuvą nešamą jo paveikslą. Kaltinėnuose ta proga buvo suorganizuota ir valsčiaus mokyklų mokinių dainų šventė. Miestelyje buvo pastatyta tuo laiku moderni kooperatyvo pieninė, kooperacinis bankelis ir kooperatyvo parduotuvė. 1934 baigęs Kaltinėnų pradžios mokyklos 4 skyrius, namuose pasimokęs, peršokau 4 ir 5 skyrius. Reikėjo toliau mokytis, tačiau artimiausia progimnazija buvo už 18 km Šilalėje. Tėvai nutarė iš Kaltinėnų persikelti į Kauną ir jau 1938 m. apsigyveno Kaune. Šis mūsų ryžtingas sprendimas nulėmė šeimos tolimesnį likimą - išvengėme 1941 m. tremties. 1938 m. įstojau į Kauno „Aušros“gimnaziją. 1940 m.Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai ir kilus II-jam Pasauliniam karui, Lietuvą užėmus vokiečiams, padėtis Lietuvoje tapo neprognozuojama. Norėdamas kuo greičiau įsigyti specialybę, aš iš gimnazijos perėjo mokytis į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, pasirinkdamas man geriausiai patikusią elektrikų specialybę. 1945 m. baigdamas šią mokyklą pradėjau dirbti Kauno elektros tinkluose, vėliau Petrašiūnų elektrinėje, kartu studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultete. Mokytis ir kartu dirbti buvo nelengva, tačiau darbe jaučiau moralinę paramą ir sudaromas sąlygas. 1951 m. gegužės mėn. sėkmingai, su pagyrimu, užbaigiau Kauno politechnikos institutą, įgijęs elektros stočių, tinklų ir sistemų inžinieriaus kvalifikaciją. Džiaugiuosi, kad mokinantis gimnazijoje matematikos mokė Jonas Mašiotas, jo dėka buvo lengviau toliau studijuoti techniškuosius mokslus, o Jono Švedo muzikos pamokos mane paskatino visą gyvenimą domėtis muzika - dainuoti choruose. Aukštesnioje technikos mokykloje ir Universitete specialybinius techniškuosius mokslus mums dėstė labai geri pedagogai - specialistai. Ypač prisimintinas mums elektrikams buvo puikiai matematiką dėstęs doc. Jonas Matulionis, elektrotechnikos mokslo pagrindus labai aiškiai išdėstęs doc. Jurgis Zdanys ir elektros energetikos esmę ir jos perspektyvą išaiškinęs prof. Leonas Kaulakis. Baigę aukštąjį mokslą jautėmes tinkamai pasiruošę darbui. Baigęs mokslus 1952 m. vedžiau kartu studijavusią chemikę technologę Iną Šlekytę, su kuria laimingai gyvenu. Savo pasirinkta elektriko specialybe likau patenkintas - 6 metus dirbau Kauno energijos rajono elektros tinkluose, Petrašiūnų elektrinėje elektromonteriu, techniku, 6 metus - “Litovenergo” Statybos montavimo valdyboje darbų vykdytoju, 6 metus - Valstybiniame mokslo ir technikos komiteto bei Valstybiniame mokslinių tyrimo darbų koordinavimo komiteto energetikos skyriaus vyriausiuoju specialistu ir 29 metus, iki pensijos, Elektros tinklų projektavimo institute vyriausiuoju projektų inžinieriumi, sektoriaus vadovu. Per visus 47-rius darbo metus man teko visapusiškai pažinti ir tiesiogiai dalyvauti Lietuvos energetikos atstatyme ir jos plėtroje, susitikti ir bendrauti su daugeliu labai puikių patyrusių specialistų. Ypač prisimintini: Eugenijus Dorošukas, kuris būdamas skyriaus viršininku tiesiog tėviškai rūpinosi ir globojo mus jaunuolius, paragindamas ir net kontroliuodamas, kaip sekasi mums mokslas; inžinierius Juozas Linkaitis, buvęs mano viršininkas - savo reiklumu, darbštumu, pareigingumu ir tėvynės meile mums buvo pavyzdžiu; patyręs inžinierius Mykolas Staškevičius savo žiniomis mums jauniems specialistams darbe padėjęs praktiškai įsisavinti moksle įgytas teoretines žinias. Mokinantis iš jų darbo patirties lengviau buvo pradėti dirbti savystoviai, perduodant iš jų įgytą patirtį gausiam bendradarbių ir bendraminčių būriui. Vienu iš sunkiausių mano darbo laikotarpių buvo tuomet, kai tik baigęs mokslus, 1951 m. iš Petrašiūnų elektrinės buvau pervestas dirbti elektromontavimo darbų vykdytoju į Petrašiūnų statybos montavimo valdybą, pavaldžią energetikos valdybai “Litovenergo”, vykdžiusiai Petrašiūnų, Rėkyvos ir Klaipėdos elektrinių atstatymo ir plėtimo darbus, taip pat statant ir elektros tinklų elektros pastotes. Organizuojant elektros montuotojų brigadas, kartu dirbti pasikviečiau savo draugą Vladą Lukoševičių, vėliau ir Stasį Bilį. Dideliais tempais augančios elektros montavimo darbų apimtys, patyrusių montuotojų trūkumas, blogas įrengimų ir medžiagų tiekimas, labai įtempti darbų atlikimo grafikai vertė mus dirbti nesiskaitant nei su darbo valandomis, net ir be poilsio dienų. Teko išmokti ir neelektriškų montavimo darbų - trūkstant gamyklose pagamintų valdymo ir apsaugos panelių, reikėdavo rankiniu būdu jas patiems pasigaminti ir sumontuoti, tekdavo patiems koreguoti ir darbo brėžinius. Augant ir sudėtingėjant darbų apimtims, įgijome daugiau patirties - tapome profesionaliais elektromontuotojais. 1958 metais įvykusi Sovietų Sąjungoje ūkio valdymo reorganizacija suteikė daugiau teisių sovietinėms respublikinėms organizacijoms planuoti savo ūkio vystymąsi. Lietuvoje šia pertvarka sėkmingai pasinaudota: buvo įkurta Lietuvos Liaudies ūkio taryba ir Valstybinis mokslo ir technikos komitetas (VMTK), kurio tikslas buvo tirti ir ruošti pasiūlymus mokslo ir gamybinių organizacijų Lietuvoje būklės pagerinimui ir tolimesnėms jų darbo kryptims nustatyti. Komiteto Energetikos ir kuro skyriui vadovavęs energingas, didelę gamybinę praktiką turintis inžinierius Juozas Linkaitis pasikvietė mane dirbti šiame skyriuje vyriausiuoju specialistu elektros tinklų bei elektrifikacijos klausimams. Mano gyvenime tai buvo didžiulis pokytis - iš esmės pasikeitė mano darbo pobūdis. Su didžiuliu entuziazmu Lietuvos labui visi mes ėmėmės darbo - tyrėme Lietuvos energetikos būklę, studijavome užsienio valstybių energetikos darbo patirtį, atlikome reikalingus skaičiavimus. Atskiriems darbams atlikti buvo kviečiami Universiteto bei mokslinių institutų specialistai. Atliktų darbų įvertinimui ir pasiūlymų patiekimui prie VMTK sukurta visuomeniniais pagrindais veikianti Nuolatinė energetikos ugdymo komisija, kurios tikslai buvo panašūs, kaip ir 1936 m. Lietuvoje sukurto Lietuvos Energijos komiteto. Šiai komisijai buvo pavedama ir stambių energetikos objektų ekspertizė. Per palyginti trumpą laiką Energetikos ugdymo komisijoje buvo paruošta eilė svarbių pasiūlymų, kurių ruošime teko ir man dalyvauti. Vienais iš svarbiausių darbų buvo: naujų stambių elektrinių Lietuvoje statybos variantinių vietų parinkimas, paruošti metodiniai nurodymai, kaip vykdyti pilną kaimo ir miestelių elektrifikaciją 1958-1980 m. laikotarpyje; paruošti pasiūlymai kaip iš esmės pakeisti oro linijoms taikomas atramas - vietoje medinių atramų naudoti ilgaamžes gelžbetonines atramas. Buvo ruošiami pasiūlymai, kaip planingiau plėsti miestus, ribojant Lietuvos stambių miestų augimą ir ugdant mažus miestus. Šios veiklos dėka buvo pasiekta, kad Lietuvoje energetikos ir pramonės plėtra vyko Lietuvai teisinga kryptimi, kurios dėka gyventojų imigracija iš Rusijos buvo žymiai mažesnė, lyginant ją su kaimyninėmis šalimis. Mano gyvenime tai buvo pats kūrybingiausias ir maloniausias laikotarpis. Deja, 1965 metais, pasikeitus Sovietų Sąjungos vidaus politikai, buvo likviduota Liaudies ūkio taryba, Valstybinis mokslinių tyrimo darbų koordinavimo komitetas, apribota Valstybinės plano komisijos veikla. Visos pagrindinės pramonės ir energetikos valdymą ir planavimą vėl tiesiogiai perėmė Maskva. Ir Lietuvos interesus Sovietų Sąjungoje apginti tapo vėl sunkiau. 1963 m. aš perėjau dirbti į Kaune naujai įkurtą Elektros tinklų projektavimo instituto „Energosetprojektas“ Lietuvos kompleksinio projektavimo skyrių. Iki 1963 m. visų Lietuvos pagrindinių aukštų įtampų, elektros tinklų projektai buvo ruošiami tik Rusijoje ir Latvijoje. Įkurtame Lietuvos elektros tinklų projektavimo skyriuje man teko organizuoti energetinių sistemų projektavimo sektorių, kuriame buvo ruošiami elektros tinklų priešprojektiniai darbai, nustatoma elektros tinklų statybos būtinumas, projektuojamų elektros linijų ir elektros pastočių pagrindiniai parametrai. Šiame sektoriuje dirbo iki 30 specialistų. Remiantis paruoštomis elektros tinklų išvystymo schemomis buvo projektuojamos ir statomos visos 35-110- 330 kV elektros linijos ir pastotės. Nuo 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę, energetikos plėtros ir planavimo klausimų sprendimą perėmus Lietuvos Energetikos, vėliau Ūkio ministerijai, nepanaudojama dar prieškario Lietuvoje ir sovietiniu laikotarpiu buvusi darbo patirtis - prieš priimant visais svarbiausiais energetikos ugdymo klausimais sprendimus, juos apsvarstyti kartu su energetikos ugdymo komisija, sudaryta iš kompetetingų specialistų. Tai leistų išvengti galimų klaidų. Nuo 1992 m. išėjęs į pensiją, neatitrūkau nuo energetikos klausimų – dalyvavau ruošiant Lietuvos energetikos perspektyvinio išvystymo planą, skirstomųjų elektros tinklų vystymo ir valdymo strategiją, 36 elektros įrenginių įrengimo taisykles, branduolinės energetikos Lietuvoje tęstinumo studiją. Dirbant šiuos darbus teko pritaikyti ne tik mokslo įstaigose ir darbuose įgautas žinias, bet kartu ir mokytis naujas specialybines bei vadybines disciplinas, įsisavinant kompiuterinę – internetinę techniką. 2003 m. kartu su bendraminčiais įsteigėme Kauno klubą „Elektra“, kurio tiksluose Lietuvos elektros energetikoje kylančių problemų nagrinėjimas, pasiūlymų ruošimas ir švietėjiška veikla supažindinant visuomenę su pasaulio mokslo ir technikos naujienomis elektros energetikoje, bei technikos istorija Lietuvoje ir iškiliais Lietuvos elektrotechnikais, energetikais. Šiuo tikslu renku apie tai informacinę medžiagą, kurią patalpinu klubo internetinėje svetainėje www.elektroklubas.lt. Neužmirštu ir savo nuo jaunystės pamėgto chorinio dainavimo - dalyvauju dar iki šiol net dviejuose choruose - mišriame chore „Cantate“ ir vyrų chore „Perkūnas“. Džiaugiuosiu, kad man gyvenant pasisekė šį tą nuveikti darbe ir Likimas leido patirti daug džiaugsmo šeimoje - jau virš 50 metų būdami kartu su žmona, Kauno politechnikumo dėstytoja Ina užauginome sūnų Algimantą. Labai malonu, kad jis pralenkė mus - apsigynęs daktaro disertaciją dirba savo mėgstamą mokslinį darbą ir kartu su martele gydytoja Lina išaugino informatikos magistrą Giedrių, kuris su Dovile Liubinaite 2006 m. jau sukūrė savo šeimą ir Aušrinę, dar studijuojančią mediciną. 2007 m.

Pagal „Per gyvenimo audras į mokslo šviesą (KPI-1951 m. energetikų laidos atsiminimai)” parengė A. Bačauskas