Eugenijus Dorošukas
Eugenijus Dorošukas gimė 1907 m. gegužės 31 d. Kudirkos Naumiestyje, teisininko šeimoje. Tėvas - Sergejus Dorošukas, baigęs Kijevo universitetą ir būdamas aukštos kvalifikacijos teisininkas, civilinės teisės specialistas iš pradžių dirbo Suvalkuose, vėliau Varšuvoj, o paskiau buvo paskirtas į Kudirkos Naumiestį (tuomet vadinama Vladislavovu). Motina - Aleksandra Dorošukienė, namų šeimininkė, išsilavinusi moteris, mokėjusi prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Jie turėjo du vaikus - dukterį Niną ir sūnų Eugenijų. Iš mažens vaikai lygiagrečiai kalbėjo rusiškai ir lietuviškai, taip pat ir lenkiškai, o protarpiais į namus ateidavo mokytoja, mokiusi vaikus kalbėti vokiškai ir prancūziškai. Prasidėjus Pirmam Pasauliniam Karui, S.Dorošukas, kaip atsargos karininkas buvo mobilizuotas, o šeima evakuota Rusijos gilumon į Rybinską, kur Eugenijus ir Nina pradėjo lankyti pradžios mokyklą ir, būdami jau vyresnėje klasėj, gerai pramoko vokiečių ir prancūzų kalbas. 1918 m., kai tik buvo įmanoma išvažiuoti, tėvai skubiai sutvarkė dokumentus ir sugrįžo į Suvalkus. Buvo sunku, nes reikėjo pradėti gyvenimą Suvalkuose iš pradžių, bet jau po pusmečio, gerai pramokęs lietuvių kalbą, S.Dorošukas ėmė dirbti Marijampolėj, o kiek vėliau atsikėlė ir žmona Aleksandra su abiem vaikais.
1919 m, kuomet buvo Lietuvoje ieškoma teisininkų, mokančių lietuviškai, Marijampolės Apygardos Teismo pirmininkas J.Brazaitis sužinojo, kad Suvalkuose yra lietuviškai mokantis geras specialistas praktikas S.Dorošukas. Ir tokiu būdu jis antrą kartą atvyko į Marijampolę, kur trumpą laiką teko dirbti dar ir prieš karą. Marijampolėj buvo paskirtas Apygardos Teismo teisėju, vėliau - 1933 m. buvo apdovanotas Gedimino ordinu ir paskirtas į Kauno Apeliacinius Rūmus.
Eugenijus Dorošukas mokėsi Marijampolės Realinėje gimnazijoj, toliau 1925 m. įstojo į Marijampolės Valstybinės Rygiškių Jono Gimnaziją, su sustiprintu matematikos - gamtos mokslų dėstymu ir 1927 m. ją baigė. Eugenijus Dorošukas važiavo į Prancūziją mokėdamas vokiečių ir prancūzų kalbas, jau gerai pasiruošęs ten studijuoti. Dar būdamas gimnazijoje aktyviai sportavo ir žaidė LFLS futbolo komandoje Marijampolėje. Šitos savo sportinės veiklos neatsisakė ir vėliau studijuodamas Prancūzijoje. 1928m. išvyko mokytis į Prancūziją, įstojo į Tulūzos Elektrotechnikos Institutą. Pirmaisiais metais lankė paskaitas laisvo klausytojo teisėmis, kad gerai įnirtų į techninės kalbos praktiką, vėliau tapo studentu. Eugenijaus su savo žmona Marija Kovalenko susituokė 1936 m. 1938 m.gegužės 16 d. pradėjo dirbti Kauno centrinėje elektrinėje sąskaitininku, vėliau elektros skaitiklių tikrinimo ir remonto dirbtuvės laborantu. 1940 m. Eugenijus paskiriamas Kauno Elektrinės komisaru, vėliau direktoriaus pavaduotoju. Vokiečių okupacijos laikotarpiu 1941-1944 m.m. E.Dorošukas dirbo Kauno Elektrinės laboratorijoje. Praūžus karui, 1944 m. rugpiūčio 2 d. skiriamas Kauno rajono enrgijos valdybos viršininku, o 1945 m.- Petrašiūnų elektrinės direktoriumi ir rūpinosi elektrinės atstatymo darbais. Nuo 1946 m. spalio 28 d. skiriamas elektros prietaisų ir skaitiklių tikrinimo ir remonto dirbtuvių viršininku. 1958 m. vasario 10 d. E.Dorošukas buvo patvirtintas Energijos Realizavimo įstaigos viršininku, kur dirbo iki išėjimo į pensiją. 1969 metais E.Dorošukas išėjo į pensiją ir kurį laiką liko dirbti ten pat meistru. 1940 m. buvo Kauno Elektrinės pirmuoju profsąjungos komiteto pirmininku, eilę metų Energijos Realizavimo Įmonės Kauno sk. profsąjungos komiteto pirmininku, savišalpos kasos pirmininku. Apdovanotas medaliais „Už šaunų darbą 1944-45m.m.“, dviem LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Garbės raštais už aktyvų dalyvavimą vystant respublikos energetikos pajėgumą, dviem Kauno Vykdomojo komiteto Garbės raštais , 1965 m. E.Dorošukui suteiktas TSRS energetikos ir elektrifikacijos žymūno vardas.
1987 m. vasario 12 d. mirė ir yra palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.
Paruošė dukra Nina Kazakevičienė.
Nuotraukos:
