Jonas Garbaravičius

Jonas Garbaravičius gimė 1918 m. sausio 14 d. Marijampolės apskrities Šunskuose, valstiečių šeimoje. Tėvai turėjo 24 ha žemės. Šeimoje buvo 4-ios seserys. 1928 m. baigė Šunskų pradinę mokyklą ir tais pat metais įstojo į Marijampolės gimnaziją. 1932 m. mire tėvas, o 1936 m. – motina. Už skolas Žemės ūkio bankui, visa žemė parduota iš varžytinių. J. Garbaravičius persikėlė į Kauną pas seserį ir tęsė mokslą Kauno 1-ojoje gimnazijoje, ją baigė 1936 m. ir sesers remiamas įstojo į VDU Teisės fakultetą, tačiau 1939 m. buvo pašauktas atlikti karinę prievolę. 1940 m. atitarnavęs, buvo išleistas į atsargą. Tais pat metais įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultetą. 1944 m. pradėjo dirbti KU Šiluminių variklių katedroje laborantu. 1945 m. apgynęs diplominį darbą ,,Kupiškio elektrinė jėgainė” ir pirmasis įgijo inžinieriaus – mechaniko, šiluminės energetikos specializacijos, diplomą. 1945 m. rudenį buvo sulaikytas ir tardymui išsiūstas į Pečiorą (Rusijos FR), tačiau byla buvo nutraukta ir jis 1946–1947 metais dirbo Pečioros Centrinėje elektros stotyje mašinistu, o vėliau – pamainos viršininku. 1947 m. grįžo į Kauną ir pradėjo mokytojauti Kauno politechnikume. Čia dėstė šiluminės energetikos specialybės disciplinas, buvo mechaninių discipline dalykinės komisijos pirmininku. Buvo profesinės sąjungos Vietos komiteto pirmininku. Vadovavo moksleivių mokomąjai praktikai technikumo mokomose dirbtuvėse. Nuo 1951 m. pradėjo dirbti antraeilėse pareigose, už valandinį atlygį, Lietuvos Žemės ūkio akademijoje Šiluminės technikos ir elektrifikacijos katedroje asistentu. Vėliau – vyr. dėstytoju puse etato. Aš į Kauno politechnikumą įstojau 1949 m. rugsėjo 1-ąją. Nuo 1951 m. rudens iki 1953 m. vasaros dėstytojas Jonas Garbaravičius buvo mūsų grupės TĮMĮ – MĮMĮ specialybės auklėtoju (kuratoriumi). Mums jis dėstė garo mašinų, vidaus degimo variklių, katilinių disciplinas, vadovavo kursiniams darbams, praktikoms minėtose mokomosiose dirbtuvėse. Su dėstytoju J. Garbaravičiumi aplankėme ne tik Kauno dyzelinę elektrinę, bet organizavo ekskursiją dengtu sunkvežimiu GAZ–54 į Rygą, kur aplankėme Radio gamyklą VEF, Kegumo hidroelektrinę, Rygos įžimybes. Organizavo pažintinę ekskursiją į Petrašiūnų šiluminę elektrinę. Supažindino su tuo metu tiekiama elektros energija ir garu Petrašiūnuose stovinčiu energetiniu traukiniu. 1953–1954 mokslo metais jis tęsė darbą Lietuvos Žemės ūkio akademijoje vyr. dėstytoju puse etato. 1954 m. rugsėjo 1 d. priimamas antraeilėms pareigoms į KPI Mechanikos fakulteto Šiluminių variklių katedrą asistentu. Siekiant leisti šioje katedroje dirbti antraeilėse pareigose, 1955 m. balandžio 21 d. gautas sutikimas iš Kauno politechnikumo. 1956 m. gruodžio 5 d. J. Garbaravičius kreipėsi į KPI direktorių prof. dr. K. Baršauską su prašymu tarpininkavimo, dėl buto kuriame gyveno jo šeima: žmona, du vaikai ir jo sesuo (R. Armijos pr. 117-1) vieno kambario bute galimybės gauti dar vieną atsilaisvinusį kambarį. 1956 m. gruodžio 8 d. prof. K. Baršauskas kreipėsi į Kauno miesto Vykdomąjį komitetą dėl tokios galimybės skirti J. Garbaravičių šeimai papildomą kambarį. Šis prašymas buvo patenkintas. 1958 m. rugsėjo 2 d. J. Garbaravičiui užskaitomas darbo stažas virš penkerių metų. 1958 m. rugsėjo 1 d. keliamas vyr. dėstytoju KPI Šiluminių variklių katedroje. 1963–1964 mokslo metais leidžiama dirbti už valandinį atlyginimą Kauno politechnikume. 1965 m. kovo 3 d. atestuojamas dar penkeriems metams KPI Šiluminės energetikos katedroje. 1965 m. lapkričio ir gruodžio, bei 1967 m. balandžio mėnesiais reiškiamos KPI rektoriaus padėkos. 1969 m. rugsėjo 1 d. komandiruojamas į Saratovą (Rusija) politechnikos institutą. 1970 m. sausio 12 d. iš šio instituto gautas raštas, kad J. Garbaravičius, už aktyvią veiklą vykdant individualų planą ir dalyvavimą moksliniame ir mokomąjame darbe, reiškiama padėka. 1970 m. pratęsta dėstytojo kadencija KPI Šiluminės energetikos katedroje.

1969–1970 mokslo metais skaitė paskaitas šiluminės elektros stočių, organizacijos ir planavimo disciplinas ir vedė pratybas pramonės šiluminės energetikos specialybės studentams, o vakarinio fakulteto šios specialybės studentams skaitė energetikos ekonomikos, pramonės elektros stočių disciplinų paskaitas, o Elektrotechnikos fakulteto studentams – elektros stočių šiluminių įrengimų, o vakarinininkams – pramonės šilumos tiekimo paskaitas. Daugelį metų vadovavo pramonės šilumines energetikos specialybės diplomantams rengiant diplominių darbų ekonominę dalį. Parengė ,,Bendroji šiluminė technika” vadovėlio 7-ąjį skyrių ,,Šiluminės elektros stotys”. Dalyvavo vykdant ūkiskaitines sutartis iš kompresorių ir šaldymo technikos srities, tyrinėjo vibrokompresoriaus darbą, buvo Energetinės pramonės mokslinės techninės draugijos (EPMTD) sekcijos KPI pirmininko pavaduotoju. Nuo 1971 m. lapkričio 1 iki gruodžio 31 d. stažavosi Kauno termofikacinėje elektrinėje. 1976 m. kartu su doc. K. Kajučiu, doc. A. Pranckūnu ir dėst. J. Reklaičiu parengė pramonės šiluminės energetikos specialybės diplomantams diplominio projektavimo metodinius nurodymus. Be to parengė ,,Įmonių organizavimas ir planavimas” disciplinos kursinio darbo metodinius nurodymus bei parengė ,,Įmonių organizavimas ir planavimas” disciplinos kursinio darbo metodinius nurodymus. Daugelį metų buvo šios specialybės kuratoriumi, Mechanikos fakulteto Valstybinės egzaminų komisijos nariu. 1978 m. sausio 6 d. ryšium su 60-mečiu apdovanotas LTSR Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministro H. Zabulio ministerijos garbės raštu. 1986 m. birželio 30 d. atleidžiamas iš KPI ryšium su išėjimu į pensiją. Padėką pareiškė instituto rektorius. 1986 m. rugsėjo 5 d. priimtas į KPI šiluminės energetikos katedrą 0,5 etato laboranto pareigoms, kuriose dirbo iki 1996 m., tačiau tų pat metų spalio 1 d. atleidžiamas dėl pablogėjusios sveikatos.

Mirė 2000 m. gruodžio 7 d. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.

Parengė doc. dr. A. Gluosnis