Julius Gaidys
JULIUS GAIDYS gimė 1926 m. vasario 10 d. netoli Švenčionių esančiame Mineliškės kaime mažažemių (2 ha žemės) ūkininkų Nikodemo Gaidžio (1886 – 1934) ir Anelės Baltruševičiūtės – Gaidienės (1892 – 1948) šeimoje, kurioje be Juliaus augo dar keturi vaikai : Stanislovas (1922 - 1968), Bronislava (1925-1946), Romualdas (1929-1987) ir Leokadija (1931).
Dėl sunkios materialinės būklės Juliui, kaip ir kitiems vaikams, jau nuo pat mažų dienų teko dirbti įvairius ūkio darbus, kelias vasaras buvo samdomas ganyti gyvulius. 1933 metais pradėjo lankyti Milių kaime esančią pradinę mokyklą, kurioje buvo mokoma lenkų kalba (kitomis kalbomis mokyklų nebuvo). Joje dirbo tik vienas mokytojas, kuris mokė kartu visus keturis skyrius, todėl programos mokymas užtrukdavo iki 7 metų. Julius šią mokyklą baigė per 6 metus ir 1939 metais įstojo į Švenčionių mokyklos 5-tą skyrių. Ir čia visos pamokos taip pat vyko tik lenkų kalba. 1939 m. Sovietų Sąjungai okupavus dalį Lenkijos Švenčionių kaštas buvo priskirtas Baltarusijai, tad mokykloje buvo mokoma ir baltarusių kalbos. 6-tą šios mokyklos skyrių Julius baigė1940 m. ir įstojo į Švenčionių gimnaziją kuri kraštiečio profesoriaus Zigmo Žemaičio iniciatyva, buvo įkurta 1918 m. ir su visokiais trikdžiais veikė iki 1937 metų, kada lenkų valdžios buvo uždaryta ir buvo atkurta tik 1940 m. Švenčionis grąžinus Lietuvai. Šią gimnaziją Julius baigė 1947 metais ir tų pačių metų rudenį įstojo į Kauno valstybinio universiteto (nuo 1950 metų Kauno Politechnikos Institutas) Elektrotechnikos fakultetą. 1952 metais jis studijas baigė, apgynė diplominį darbą ir įgijo elektros stočių ir tinklų inžinieriaus specialybę.
Dar studijuojant 5 kurse, jis ir dar keli studentai, buvo paimti TSRS Vidaus reikalų ministerijos žinion, kuri jį, baigus studijas, pasiuntė dirbti į Baškirijos miestą Salavatą. Prieš išvykdamas į paskyrimo vietą. Julius vedė Kristiną Šverinaitę (1933) ir 1952 m. rugsėjo mėn. jie kartu nuvyko į Baškiriją. Ten juos ištiko savotiškas šokas - pasirodė, kad niekas jų nelaukė. Salavate buvo pradėtas statyti didžiulis naftos-chemijos kombinatas ir miestas. Visus statybos ir daugelį kitų darbų dirbo kaliniai, aplinkui buvo gal dešimt lagerių. Po ilgokų paieškų J. Gaidys buvo įdarbintas statybos rajono vyresniuoju energetiku. Dirbti reikėjo NKVD saugomoje izoliuotoje teritorijoje, „ zonoje“. Darbas buvo psichologiškai įtemptas ir techniškai nesaugus. Buitinės sąlygos pradžioje taip pat buvo nelengvos – miestas statėsi, teritorija nesutvarkyta, po lietaus gatvėse ir keliuose neišbrendamas riebaus juodžemio purvynas. Nežiūrint sunkumų, jauno specialisto gamybinis patyrimas augo, po metų jis buvo paskirtas 110/10 kV transformatorinės pastotės vadovu, o vėliau vyriausiuoju energetiku Statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos kombinate, kur dirbo iki sugrįžimo į Lietuvą. Noras sugrįžti buvo pastovus, tačiau situacija pasikeitė tik prasidėjus taip vadinamam N. Chruščiovo „atšilimui“. Dalis kalinių buvo amnestuoti, dalis gavo teisę dirbti už zonų ribų. Atsirado galimybė savo noru išeiti iš darbo. 1962 m. Kaune įvyko Juliaus bendrakursių instituto baigimo dešimtmečio proga susitikimas į kurį atvykęs sužinojo, kad prie Vievio statoma elektrinė ir komplektuojamas personalas. Ten nuvykusį jį priėmė direktorius Pranas Noreika ir, kaip jau patyrusiam inžinieriui elektrikui, pasiūlė elektros cecho pamainos viršininko pareigas. Grįžęs į Salavatą, Julius padavė pareiškimą, išėjo iš darbo ir taip po dešimties metų su šeima grįžo į Lietuvą.
Lietuvos elektrinėje išoriniai darbo pradžia buvo panaši į Salavato statybas - miestas kūrėsi tuščiuose laukuose, vyko intensyvus elektrinės įrenginių montavimas, įtemptas pasiruošimas energetinių blokų paleidimui. Tačiau nuotaika buvo visai kita. Juliui, kaip budinčių elektrikų pamainos viršininkui, reikėjo pačiam susipažinti su naujausiais to meto elektros įrenginiais, pasiruošti juos aptarnauti, paruošti pamainos personalą. Viskas pavyko sėkmingai – pirmasis 150 MW blokas pradėjo veikti 1962 m. gruodžio 30 d. Julius po metų buvo perkeltas į elektros laboratoriją vyresnio inžinieriaus pareigoms. Čia darbas buvo dar atsakingesnis, reikalavo daugiau žinių ir ypatingo tikslumo bei kruopštumo. Laboratorija prižiūrėjo elektros įrenginių relinės apsaugos ir automatikos projektavimą ir montavimą, vykdė jų derinimą ir eksploatacinę priežiūrą. Ypač įtemptas darbas buvo baigiant eilinio energetinio bloko įrenginių montavimą ir ruošiantis jo paleidimui. Baigus elektrinės statybą, iššūkiai nesibaigė – buvo vykdoma renovacija, vystantis technikai relinė aparatūra buvo keičiama skaitmenine. 1984 m. Juliaus atsakomybė dar padidėjo - buvo paskirtas elektros laboratorijos viršininku. Tose pareigose dirbo iki 1999 metų. 2000 metų rudenį išėjo į pensiją.
Už nepriekaištingą darbą Julius Gaidys ne kartą buvo skatintas elektrinės vadovybės ir Lietuvos Vyriausios energetikos valdybos padėkomis ir Garbes raštais. 2002 m. minint Lietuvos elektrinės 40-ąsias metines jam buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus Padėkos raštas. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, ilgus metus dainavo Lietuvos elektrinės vyrų chore. Kol sveikata leido, mėgo dviračiu pasivažinėti po artimas ir tolimesnes apylinkes. Mėgo ir mėgsta krapštytis remontuodamas buitinius laikrodinius mechanizmus. Esant problemoms draugai ir bendradarbiai žino į ką kreiptis. Kristina ir Julius Gaidžiai išaugino sūnų Vladislovą, gimusį 1961 m. dar Salavate. Vladislovas Gaidys - Gintila pasekė tėvo pėdomis, 1985 m. baigė Kauno politechnikos institutą, dirba Litgrid sistemos valdymo centre. A.V. Gintilos seneliams padovanojo anūkę ir du anūkus.
Parengė Algis Viktoras Mekas
Variantas VIII tomui
JULIUS GAIDYS gimė 1926 m. vasario 10 d. netoli Švenčionių esančiame Mineliškės kaime mažažemių (2 ha žemės) ūkininkų Nikodemo Gaidžio (1886 – 1934) ir Anelės Baltruševičiūtės – Gaidienės (1892 – 1948) šeimoje, kurioje be Juliaus augo dar keturi vaikai.
1933 metais Julius pradėjo lankyti Milių kaimo pradinę mokyklą, 1939 m. perėjo į Švenčionių mokyklą, 1940 m. įstojo į Švenčionių gimnaziją, kurią 1947 m. baigė ir įstojo į Kauno valstybinio universiteto (nuo 1950 metų Kauno Politechnikos Institutas) Elektrotechnikos fakultetą. Čia 1952 metais apgynė diplominį darbą ir įgijo elektros stočių ir tinklų inžinieriaus specialybę.
Buvo pasiųstas dirbti į Baškirijos miestą Salavatą, kur buvo pradėtas statyti didžiulis naftos-chemijos kombinatas ir jo gyvenvietė, statybose daugumoje dirbo kaliniai. J. Gaidys buvo įdarbintas energetiku. Darbovietė buvo NKVD saugomoje izoliuotoje teritorijoje, „ zonoje“. Po keleto metų jis tapo statybinių medžiagų ir konstrukcijų gamybos vyriausiuoju energetiku. Julius, sužinojęs, kad prie Vievio statoma elektrinė, po dešimties metų su šeima grįžo į Lietuvą.
Lietuvos elektrinėje 1962 m. rugsėjo mėn. iš karto buvo priimtas budinčių elektrikų pamainos viršininku, aktyviai dalyvavo pirmojo energobloko derinimo bei paleidimo operacijose. Po metų perkeliamas į elektros laboratoriją vyresnio inžinieriaus pareigoms. Laboratorija prižiūrėjo elektros įrenginių relinės apsaugos ir automatikos projektavimą ir montavimą, vykdė jų derinimą ir eksploatacinę priežiūrą. Vėliau prasidėjo renovacija, vystantis technikai, relinė aparatūra buvo keičiama skaitmenine. 1984 m. paskiriamas elektros laboratorijos viršininku ir šiose pareigose dirba iki 1999 metų. 2000 metų rudenį išėjo į pensiją.
Už nepriekaištingą darbą Julius Gaidys ne kartą buvo skatintas elektrinės vadovybės ir Vyriausiosios energetikos valdybos padėkomis ir Garbės raštais. 2002 m. apdovanotas LR Prezidento Padėkos raštu. Laisvalaikiu daug metų dainavo elektrinės vyrų chore. Mėgo ir mėgsta krapštytis remontuodamas buitinius laikrodinius mechanizmus.
1952 m J. Gaidys vedė Kristiną Gaidienę-Šverinaitę ir rugsėjį jie kartu išvyko į paskyrimo vietą, į Salavatą. Ten 1961 m. jiems gimė sūnus. Vladislovas Gaidys - Gintila 1985 m. baigė Kauno politechnikos institutą, dirba Litgrid sistemoje. A.V. Gintilos seneliams padovanojo 3 anūkus.
Parengė Algis Viktoras Mekas