Juozas Tunkevičius
Juozas Tunkevičius gimė 1927 m. spalio 27 d. Daukų kaime, Šimonių vls., Panevėžio aps., ūkininkų šeimoje. Turėjo du brolius ir dvi seseris. Jis buvo vyriausias iš vaikų. Daukuose baigęs pradinę mokyklą, 1941 m. įstojo į Kupiškio gimnaziją, kurioje mokėsi iki 1947 m. 1947-1952 m. studijavo Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete, specialybė – elektros stočių, tinklų ir sistemų elektrotechnikos inžinierius. Buvo gabus studentas, išrinktas grupės seniūnu. Labai gerai baigęs mokslus norėjo imtis mokslinio darbo ir jau netgi buvo susitaręs dėl to. Bet kadangi nebuvo komjaunuolis, be to, paskyrimų skirstymo metu buvo susirgęs ir nedalyvavo, gavo paskyrimą dirbti į Sibirą – Novosibirsko srities Barabinsko miestą. Važiuoti į Sibirą labai nenorėjo. Mėgino rašyti raštus į įvairias instancijas, kad jo nesiųstų į Sibirą, tačiau, kai jau jam pradėjo grasinti teismais, ryžosi važiuoti.
Kelis mėnesius padirbęs meistru tresto „Kuzbasstroj“ aukštos įtampos elektros linijų montažo valdyboje, buvo perkeltas į inžinieriaus pareigas (1953-1955 m.). 1955-1956 m. dirbo vyresniuoju darbų vykdytoju Omsko mieste, 1956-1957 m. ten pat vyriausiuoju inžinieriumi. Dirbdamas Sibire nuolat rašė prašymus, kad leistų sugrįžti į Lietuvą, ieškojo galimybės įsidarbinti tuomet statomoje Kauno hidroelektrinėje. Tačiau Kuzbasstroj tresto vadovybė atkakliai nesutiko jo paleisti. Pagaliau 1957 m. pasitaikė proga, kai jo įstaiga keitė dislokacijos vietą. Jis atsisakė keltis kartu, buvo atleistas iš einamųjų pareigų ir su šeima grįžo į Lietuvą. Grįžus į Lietuvą buvo nelengva rasti darbą, kadangi buvusieji darbdaviai tyčia parašė labai prastą melagingą charakteristiką, nors iki tol nuolat buvo keliamas pareigose bei gavo ne vieną pagiriamąjį raštą už puikų darbą.
1957 m. grįžęs į Lietuvą, padedant studijų draugams, Juozas Tunkevičius įsidarbino Projektavimo institute „Lietprojektas“. 1957-1959 m. ten dirbo vyriausiuoju inžinieriumi. 1959 m. reorganizuojant institutą buvo pervestas į Pramonės Statybos Projektavimo Instituto Vilniaus filialą, kuriame dirbo aukštos įtampos elektros tinklų vyr. specialistu iki 1964 m.
Nuo pat Vilniaus elektros tinklų įkūrimo, svarbią vietą užėmė gamybos-technikos skyrius, 1960 m. darbų apimčiai išaugus, skyrius tapo tarnyba. Pagrindinė tarnybos paskirtis - organizuoti elektros tinklų techninę priežiūrą, remonto darbų apimtį bei diegti naują techniką darbų procese. Antra darbų kryptis - rūpintis tinklų plėtra, ruošti technines sąlygas, derinti projektus naujiems vartotojams prijungti prie veikiančių elektros tinklų. 1964 m. šiai tarnybai pradėjo vadovauti Juozas Tunkevičius, turėjęs didelę patirtį tiek elektros tinklų statybose, tiek projektavime, ypač elektros perdavimo tinklų srityje. Tarnybos viršininko pareigose dirbo iki 1997 m. Per darbo laikotarpį paliko gilų pėdsaką Vilniaus regiono elektros energetikoje. Visų pirma, subūrė kvalifikuotą, darbštų tarnybos kolektyvą, kuris buvo pajėgus spręsti visus klausimus vykstant Vilniaus miesto bei regiono sparčiai elektrifikacijai. Juozas Tunkevičius daug dėmesio skyrė elektros tinklų vystymui. Tai buvo jo mėgiamiausia darbo sritis. Jis kiekvienais metais, pagal tinklų apkrovimo maksimumo metu išmatuotus rodmenis sudarydavo 35-110 kV įtampos elektros tinklų plėtros perspektyvinį planą, kuris daugumoje buvo vykdomas. Jo didelio, kruopštaus, kvalifikuoto darbo dėka, Vilniaus regiono, o tuo pačiu ir Vilniaus miesto elektros energijos tinklo schema buvo gerai išvystyta, kuri ir šiandien užtikrina patikimą elektros energijos tiekimą vartotojams.
Juozas Tunkevičius aktyviai dalyvavo įmonės energetikų mokslo-technikos draugijos veikloje. Pagal jo sukurtas metodikas, kiekvienais metais buvo nagrinėjamos Vilniaus miesto 10 kV kabelių darbo patikimumas, 110 kV įtampos jėgos transformatorių automatinių įtampos reguliatorių darbas, tikslu užtikrinti tiekiamos elektros energijos kokybę. Buvo nagrinėjami ir kiti svarbūs elektros tinklų eksploatacijos klausimai.
Šioje ir ankstesnėse darbovietėse už sąžiningumą, principingumą, darbštumą, kūrybiškumą, naujų technologijų kūrimą ir įdiegimą yra gavęs daugybę paskatinimų, garbės raštų, kelis medalius. Nuolat rašė mokslinius straipsnius į to meto Tarybų Sąjungos techninius mokslinius žurnalus, kūrė įvairias techninių uždavinių sprendimo metodikas, gvildeno aukštosios įtampos elektros tiekimo linijų teorinius klausimus. Tikėtina, kad jei 1952 m. Juozui Tunkevičiui būtų suteikta galimybė dirbti institute ir vykdyti mokslinį darbą, Lietuva galėjo turėti perspektyvų aukštos kvalifikacijos energetikos specialistą, galėjusį daug nuveikti visos šalies elektros energetikos labui.
Išėjęs į pensiją Juozas Tunkevičius dar kurį laiką dirbo Elektros tinklų technikos tarnyboje, kol sunkiai susirgęs , eidamas septyniasdešimtuosius metus mirė 1997 m. gegužės 3 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Juozas Tunkevičius 1953 m. vedė Eleonorą Ščerbinskaitę, kuri buvo baigusi Vilniaus Dailės institutą. Žmona po studijų kūrė žaislų prototipus vaikams Vilniaus žaislų fabrikui, o vėliau visą gyvenimą dirbo dailininke-keramike Vilniaus Dailės kombinate. Juozas ir Eleonora Tunkevičiai užaugino tris vaikus: Mariją, Oną, Vytautą.
Parengė sūnus Vytautas Tunkevičius ir Česlovas Lenickas
Variantas VIII tomui
Juozas TUNKEVIČIUS gimė 1927 m. spalio 27 d. Daukų kaime, Šimonių vls., Panevėžio aps., ūkininkų šeimoje. Turėjo du brolius ir dvi seseris. Daukuose baigęs pradinę mokyklą, 1941 m. įstojo į Kupiškio gimnaziją, kurioje mokėsi iki 1947 m. 1947-1952 m. studijavo KPI Elektrotechnikos fakultete, specialybė – elektros stočių , tinklų ir sistemų elektrotechnikos inžinierius.
Gavo paskyrimą dirbti į Sibirą – Novosibirsko srities Barabinsko miestą. Kelis mėnesius padirbęs meistru tresto „Kuzbasstroj“ aukštos įtampos elektros linijų montažo valdyboje, buvo perkeltas į inžinieriaus pareigas (1953-1955 m.). 1955-1956 m. dirbo vyresniuoju darbų vykdytoju Omsko mieste, 1956-1957 m. ten pat vyriausiuoju inžinieriumi. 1957 m. grįžęs į Lietuvą, Juozas Tunkevičius įsidarbino Projektavimo institute „Lietprojektas“ vyriausiuoju inžinieriumi. 1959 m. reorganizuojant institutą buvo pervestas į Pramprojekto Vilniaus filialą, kuriame dirbo aukštos įtampos elektros tinklų vyr. specialistu.
1964 m. Juozas pradėjo vadovauti Vilniaus elektros tinklų Gamybinei technikos tarnybai turėdamas didelę patirtį tiek elektros tinklų statybose, tiek projektavime. Tose pareigose dirbo iki 1997 m., daug dėmesio skyrė elektros tinklų vystymui. Jis kiekvienais metais, pagal tinklų apkrovimo maksimumo metu išmatuotus rodmenis sudarydavo 35-110 kV įtampos Vilniaus zonos elektros tinklų plėtros perspektyvinį planą. Pagal jo sukurtas metodikas kiekvienais metais buvo nagrinėjamas Vilniaus miesto 10 kV kabelių darbo patikimumas, 110 kV įtampos jėgos transformatorių automatinių įtampos reguliatorių darbas
Yra gavęs daugybę paskatinimų, garbės raštų, kelis medalius. Nuolat rašė mokslinius straipsnius į to meto Sovietų sąjungos techninius mokslinius žurnalus, kūrė įvairias techninių uždavinių sprendimo metodikas. Išėjęs į pensiją Juozas dar kurį laiką dirbo Elektros tinklų technikos tarnyboje, kol sunkiai susirgęs mirė 1997 m. gegužės 3 d. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
J. Tunkevičius 1953 m. vedė Eleonorą Ščerbinskaitę, kuri buvo baigusi Vilniaus Dailės institutą. Šeima užaugino tris vaikus: Mariją, Oną, Vytautą.
Parengė sūnus Vytautas ir Česlovas Lenickas, redagavo Vytautas Miškinis
Nuotraukos:
,
