Justinas Nekrašas
Justinas NEKRAŠAS gimė 1927 m. spalio 2 d. Kaune, Šančiuose, pasiturinčio miško medienos verslininko Motiejaus (1874–1951) ir Rozalijos (buvusios Rimaitės, 1886–1961) Nekrašų šeimoje. Turėjo seserį Levosę (1929–2013). Baigęs Šančių pradžios mokyklą, mokėsi Kauno 6-ojoje gimnazijoje. 1943 m., baigęs keturias gimnazijos klases, įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą, Elektros energijos tiekimo skyrių. 1945 metais ši mokykla buvo reorganizuota ir pavadinta Kauno politechnikumu.
1947 m. baigęs Kauno politechnikumą, J. Nekrašas pradėjo dirbti atstatomojoje Petrašiūnų elektrinėje inžinieriumi.1949 m. pradėjo studijuoti Kauno politechnikos institute ir tuo pat metu toliau dirbo Petrašiūnų VRE budinčiuoju inžinieriumi (1947–1953),inžinieriumi inspektoriumi, katilų cecho viršininko pavaduotoju (1953–1955). 1955 m.J. Nekrašas baigė Kauno politechnikos institutą. Jaunas ir gabus 28 metų specialistas, turintis darbo patirtį, 1955 m. paskirtas Rėkyvos VRE direktoriumi. Čia laukė atsakingi ir Lietuvoje dar nauji darbai, nes buvo rengiamasi sujungti Petrašiūnų ir Rėkyvos VRE lygiagrečiam darbui. 1956 m. lapkričio 11 d. buvo įjungta pirmoji Lietuvoje 110 kV elektros tiekimo linija Petrašiūnų VRE–Panevėžys–Rėkyvos VRE. Petrašiūnuose, Panevėžyje ir Rėkyvoje pradėjo veikti pirmosios 110 kV pastotės. Pradėta kurti Lietuvos energetikos sistema.
1957 m. J. Nekrašas keturis mėnesius dirbo Šiaulių miesto Vykdomojo komiteto pirmininku. 1957 m. buvo nutarta, kad sėkmingam Lietuvos elektrifikavimui reikia sukoncentruoti energetikos ūkį į vienas rankas, todėl buvo sukurta Lietuvos TSR Liaudies ūkio tarybos Energetikos ūkio valdyba, kuri perėmė visą Lietuvos energijos rajoninės valdybos, Komunalinio ūkio ministerijos ir dalį Žemės ūkio ministerijos energetikos ūkio. Energetikos statybos darbus iki tų metų vykdė apie 20 respublikinių ir sąjunginių statybos organizacijų, kol jas irgi perėmė Energetikos ūkio valdyba, ir 1958 m. gegužės 17 d. jos buvo sujungtos į Energetikos statybos trestą. Vyko pirmojo Lietuvos elektrifikavimo etapo darbai. 1957 m. J. Nekrašas buvo paskirtas naujai įkurtos Lietuvos TSR Liaudies ūkio tarybos Energetikos ūkio valdybos pirmuoju viršininko pavaduotoju, o 1958 m. gegužės 4 d. tapo Liaudies ūkio tarybos Energetikos ūkio valdybos viršininku. Organizaciniu laikotarpiu buvo labai svarbu parinkti tinkamus esamų ir naujai steigiamų energetikos įmonių vadovus. J. Nekrašas sugebėjo surasti ir paskirti vadovais vietinius gabius specialistus, įgijusius išsilavinimą Lietuvoje, kurie sėkmingai vykdė jiems patikėtas užduotis. 1962 m. Energetikos ūkio valdyba buvo reorganizuota į Vyriausiąją energetikos ir elektrifikacijos valdybą prie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos. 1964 m. gruodžio 18 d. prie energetikos sistemos tinklo buvo prijungtas paskutinysis ūkis – Biržų rajono Jono Biliūno kolūkis. J. Nekrašas sukūrė stiprią ir puikiai veikiančią energetikos sistemą, išugdė nacionalinį aukštos kvalifikacijos specialistų tinklą, rūpinosi jų tobulėjimu, drąsiai skyrė aukštas pareigas jaunimui. Jis aktyviai dalyvavo tarptautinėje energetikų veikloje, entuziastingai diegė pažangias naujoves Lietuvos energetikoje. Daug nuveikė kurdamas tuo metu itin novatorišką centralizuoto šilumos tiekimo sistemą Lietuvoje. Jis rūpinosi energetikos sistemos darbuotojų poilsiu: Šventojoje ant jūros kranto buvo pastatyta vasaros poilsio stovykla, Abromiškėse – reabilitacijos centras.
Už nuopelnus elektrifikuojant Lietuvą Justinui Nekrašui 1964 metais suteikiamas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas. Kaip puikus organizatorių ir aukštos kvalifikacijos specialistą, J. Nekrašą pastebėjo to meto vadovai Maskvoje. 1971 m. jis buvo paskirtas TSRS Energetikos ministerijos ministro pavaduotoju. Devynerius metus jam teko spręsti visos Tarybų Sąjungos energetikos problemas, vadovauti didžiulei ir labai svarbiai ūkio šakai. Maskvoje jis buvo vertinamas kaip sumanus, kultūringas ir labai taktiškas vadovas. J. Nekrašas niekada neužmiršo ir savo Lietuvos: tarpininkavo statant, aprūpinant statybinėmis medžiagomis bei geriausia tiems laikams įranga Lietuvos VRE, Ignalinos AE, Vilniaus TE-3, Kauno HE, Kruonio HAE ir kitus svarbius energetikos objektus. 1972–1986 metais jis buvo sąjunginio techninio žurnalo ,,Energetikas“ (,,Energetik“) vyriausias redaktorius.
1980 m. J. Nekrašas sugrįžo dirbti viršininku į Lietuvos vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikacijos valdybą. Jis toliau daug dirbo, stiprindamas ir tobulindamas Lietuvos energetiką, rūpindamasis personalo techninio lygio kėlimu. Už gyvenamųjų namų, kultūros ir buitinių socialinių objektų projektavimą bei statybą Elektrėnuose 1982 m. tapo TSRS Ministrų Tarybos premijos laureatu. 1987 m. buvo komandiruotas į Kubą, kur dirbo Kubos pramonės ministro konsultantu-patarėju energetikos klausimais. 1988 m. pavasarį sugrįžo į Lietuvą, tapo pensininku. Buvo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos deputatu 1963–1971, 1985–1988 m. Už gerą darbą buvo apdovanotas keturiais TSRS ordinais ir kitais vyriausybiniais apdovanojimais, J. Nekrašui suteiktas TSRS energetiko garbės vardas. Laisvalaikiu domėjosi filatelija, buvo aistringas medžiotojas, labai mėgo gamtą. Su žmona Janina Beržinskaite-Nekrašiene (1921–2008) užaugino dukrą Kristiną (1954), gydytoją, ir sūnų Egidijų (1956), vadybininką. Turi du anūkus.
Justinas Nekrašas 1997 m. spalio mėnesį su energetikos veteranais atšventė savo septyniasdešimtmetį. Mirė po sunkios ligos 1997 m. lapkričio 10 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.
Paruošė Laimė Valotkienė
Papildoma nuotrauka:
