Kazimieras Sadūnas
Kazimieras Sadūnas gimė 1927-02-01 Širvintų rajone Rožampolės kaime pasiturinčių valstiečių šeimoje. Šeimoje augo trys sūnūs, kuriems tėvai skiepijo darbštumo, sąžiningumo, meilės artimam ir gimtinei idėjas. Anksti mirus tėvukui, trys berniukai kaip išmanydami ne tik gerais pažymiais mokėsi mokykloje, bet ir visuose žemės ūkio darbuose padėjo motinai tvarkyti nemenką ūkį. Kazimieras nuo pat mažens buvo kiek lėtesnis ir tylesnis, ypač gabus tiksliesiems mokslams, pamėgo matematiką, fiziką, chemiją. Baigęs vietinę pradinę mokyklą kurį laiką mokėsi Giedraičių gimnazijoje, vėliau,1945-1948 m., tęsė mokslus Vilniaus politechnikume. Čia įgijo elektrotechniko specialybę. Paskirtas dirbti į Lietuvos energetikos valdybą, dirbo šiluminių matavimo prietaisų techniku, nuo 1950 m. – centrinės dispečerių tarnybos dispečeriu. Dirbdamas dispečeriu dalyvavo projektuojant pirmąjį centrinį skirstomąjį punktą Vilniuje.
1951 metais vėlyvą rudenį kaimo seniūnas įskundė rusams, kad kaime gyvena „buožės“, todėl vieną dieną SSSR ginkluoti kareiviai suėmė Kazimierą, jam neleido net atsisveikinti su broliais ir motina, įsodino į gyvuliams gabenti skirtą vagoną ir išvežė į Sibirą. Nusiminęs ir nelaimingas Kazimieras vieno eilinio stabtelėjimo metu Rusijoje, geležinkelio stoties perone atsitiktinai pamatė savo brolį, kuris su metaliniu kibirėliu skubėjo perone įsipilti geriamojo vandens, nes kito traukinio, skirto gyvuliams gabenti, vagone jo laukė raudanti senutė motina ir sunkiai sergantis neįgalus brolis. Du broliai susitiko nežinomoje Rusijos stotyje, apsikabino ir nusprendė viską padaryti, kad jų daugiau likimas nebeišskirtų. Traukinio viršininkas, sužinojęs, kad perone susitiko tremiami du vienos šeimos nariai, leido visai šeimai susijungti ir toliau vežė visą mėnesį gyvuliniame vagone į nežinią. Kadangi išdidi Sadūnų šeima nepasirašė dokumentų, kad „vyksta į Sibirą savo noru“, todėl jai nebuvo leista pasiimti jokių asmeninių daiktų, maisto, drabužių atsargų, ginkluoti kareiviai išvarė „kaip stovi“ visus šeimos narius iš namų, sunkiai sergantį trečią neįgalų brolį nustūmė į pastotės vežimą, nuvežė į Naujosios Vilnios geležinkelio stotį, įgrūdo į gyvuliams gabenti skirtus vagonus, ištrėmė į nežinią. Šeima buvo ištremta į tolimąjį Sibirą - Tomsko sritį, Čainsko rajoną. Tolimąjį, nepažįstamą ir siaubingąjį Sibirą geležinkeliu šeima pasiekė beveik po mėnesio. Iš geležinkelio, kaip dideli nusikaltėliai visi keturi šeimos nariai buvo perkelti į baržą, kuri dar tris paras plukdė nelaimėlius upe. Išlaipino Tomsko srityje ant Obės upės kranto. Tris paras šaltyje, be vandens, be maisto laukė sustirę, sušalę, kad juos nuvežtų į kažkokią patalpą, kad tik galėtų bent sušilti. Sadūnų šeima buvo atvežta į vietinį miškų tvarkymo ūkį. Du jauni darbingi broliai buvo išvaryti į miško kirtimo darbus. Kadangi miško kirsti abudu nemokėjo, net maistui sau iš pradžių negalėjo užsidirbti, nes visi uždirbti pinigai buvo išskaičiuojami už drabužius ir instrumentus. Jauni vyrai gyvi buvo tik bulvėmis: ryte – bulvės, per pietus į mišką atsineštų sušalusių bulvių negalėdavo valgyti, todėl nesinešdavo pietų, vakare - vėl bulvės. Į darbo vietą 30 km pirmyn ir atgal reikėdavo pėsčiomis nueiti ir pareiti, bei kiekvieną dieną registruotis, kad nepabėgtų. Transporto nebuvo, dirbti reikėjo, maisto nebuvo. Sunkiai bedirbant, blogai besimaitinant labai pablogėjo abiejų dirbančių brolių sveikata, namuose palikto neįgalaus brolio kasdien sveikata silpo, senutė motina praktiškai badavo, paskutinį kąsnelį atiduodama nesveikam sūnui. Pirmieji tremties metai buvo labai sunkūs, palaužė sveikatą, tačiau nepalaužė ryžto vėl pamatyti tėvynę. Vėliau žingsnis po žingsnio atsirado patirties, atsirado šiek tiek lengvesnio darbo. Kazimieras dirbo Čiajos rajoninės elektrinės elektromechaniku. Teko dirbti ir darbų vykdytoju elektrifikuojant miško punkto gyvenvietę. Sibire Kazimieras vedė tremtinę Leokadiją Sipavičiūtę. 1958 m. po paskelbtos reabilitacijos Kazimieras su žmona, sena motina ir brolio šeima sugrįžo į gimtinę. Grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti Vilniaus elektros tinkluose. Pirmus 7-erius metus buvo relinės tarnybos elektros matavimo prietaisų grupės meistras. 1967 m. baigė Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą ir įgijo inžinieriaus elektromechaniko kvalifikaciją. Dirbo inžinieriumi, vyr. inžinieriumi, vykdė Vilniaus Šiaurinės, Šalčininkų, Vievio, Verkių, Salotės, Riešės, Vilnios ir kitų rajoninių pastočių relinės apsaugos, automatikos derinimo ir techninės priežiūros darbus. Diegė naują techniką, racionalizacinius patobulinimus, rengė savarankiškam darbui kitus inžinierius ir elektromonterius. 1991 metais dar kartą abu broliai pabuvojo tremties vietose Sibire, parsivežė palaidoto brolio Jono palaikus, sutvarkė lietuvių kapus Tigos kaime. Parvežtus brolio Jono palaikus palaimino ir perlaidojo Vilniaus Rokantiškių kapinių kalnelyje, šalia motinos kapo. Kazimieras Sadūnas visą gyvenimą buvo labai kuklus, tvarkingas, netgi pedantiškas, disciplinuotas, principingas žmogus. Būdamas 70 metų amžiaus, širdies infarktu persirgęs Kazimieras pradėjo silpti, tačiau Santaros ligoninės medikai, atlikę sunkią širdies operaciją, jam dar padovanojo 15 turiningo ir įdomaus tolimesnio gyvenimo metų. Kazimieras vėlesniuoju gyvenimo etapu labai susidomėjo istorija, politika, tapo nuosaikiu Lietuvos patriotu, labai mylėjo gyvenimą, gamtą, žmones, knygas, rūpinosi prosenelių kapų tvarkymu, jų atminimo puoselėjimu. Mirė 2012 m. kovo 13 d. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
Parengė Rita Sadūnaitė ir Zenonas Ružinskas.
Sutrumpinta VIII t. Kazimieras Sadūnas gimė 1927-02-01 Ružampolio vk., Giedraičių vls., Ukmergės aps., pasiturinčių valstiečių šeimoje. Šeimoje augo trys sūnūs, kuriems tėvai skiepijo darbštumo, sąžiningumo, meilės artimam ir gimtinei idėjas. Kazimieras baigęs vietinę pradinę mokyklą kurį laiką mokėsi Giedraičių gimnazijoje, vėliau,1945-1948 m., tęsė mokslus Vilniaus politechnikume. Čia įgijo elektrotechniko specialybę. Paskirtas dirbti į Lietuvos energetikos valdybą, dirbo šiluminių matavimo prietaisų techniku, nuo 1950 m. – centrinės dispečerių tarnybos dispečeriu. 1951 m. rudenį, SSSR ginkluoti kareiviai suėmė Kazimierą, įsodino į gyvuliams gabenti skirtą vagoną ir išvežė į Sibirą. Vieno eilinio stabtelėjimo metu Rusijoje, geležinkelio stoties perone atsitiktinai pamatė savo brolį, kuris su metaliniu kibirėliu skubėjo vandens, nes kito traukinio, vagone jo laukė senutė motina ir neįgalus brolis. Traukinio viršininkas, sužinojęs, kad perone susitiko tremiami du vienos šeimos nariai, leido visai šeimai susijungti ir toliau vežė visą mėnesį. Kadangi Sadūnų šeima nepasirašė dokumentų, kad vyksta į Sibirą savo noru“, todėl jai nebuvo leista pasiimti jokių asmeninių daiktų. Šeima buvo ištremta į Tomsko sritį, Čiajos rajoną. Tolimąjį, Sibirą geležinkeliu šeima pasiekė beveik po mėnesio. Iš geležinkelio, visi keturi šeimos nariai buvo perkelti į baržą, kuri dar tris paras plukdė upe. Išlaipino Tomsko srityje ant Obės upės kranto. Sadūnų šeima buvo atvežta į vietinį miškų tvarkymo ūkį. Du jauni darbingi broliai buvo išvaryti į miško kirtimo darbus. Kadangi miško kirsti abudu nemokėjo, pradžioje net maistui negalėjo užsidirbti, nes visi uždirbti pinigai buvo išskaičiuojami už drabužius ir instrumentus. Į darbo vietą 30 km. reikėdavo nueiti ir pareiti pėsčiomis, bei kiekvieną dieną registruotis, kad nepabėgtų. Pirmieji tremties metai buvo labai sunkūs, palaužė sveikatą, tačiau nepalaužė ryžto vėl pamatyti tėvynę. Vėliau atsirado šiek tiek lengvesnio darbo. Kazimieras dirbo Čiajos rajoninės elektrinės elektromechaniku. Teko dirbti ir darbų vykdytoju elektrifikuojant miško punkto gyvenvietę. Sibire Kazimieras vedė tremtinę Leokadiją Sipavičiūtę. 1958 m. po paskelbtos reabilitacijos Kazimieras su šeima sugrįžo į gimtinę. Grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti Vilniaus elektros tinkluose. Pirmus 7-erius metus dirbo relinėje tarnyboje meistru. 1967 m. baigė Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą ir įgijo inžinieriaus elektromechaniko kvalifikaciją. Dirbo inžinieriumi, vyr. inžinieriumi, vykdė Šiaurinės, Šalčininkų, Vievio,Verkių, Salotės, Riešės, Vilnios ir kitų rajoninių pastočių relinės apsaugos ir automatikos derinimo ir techninės priežiūros darbus. Diegė naują techniką, teikė racionalizacinius patobulinimus, rengė savarankiškam darbui kitus inžinierius ir elektromonterius. Kazimieras visą gyvenimą buvo labai kuklus, tvarkingas, netgi pedantiškas, disciplinuotas, principingas žmogus. Vėlesniuoju gyvenimo etapu labai susidomėjo istorija, politika, tapo nuosaikiu Lietuvos patriotu, labai mylėjo gyvenimą, gamtą, žmones, knygas, rūpinosi prosenelių kapų tvarkymu, jų atminimo puoselėjimu.
Mirė 2012 m. kovo 13 d. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.
Parengė Zenonas Ružinskas ir Rita Sadūnaitė
Nuotrauka:
