Matas Tamonis

MATAS TAMONIS gimė 1938 m. birželio 15 d. Biržų apskrities, Vabalninko valsčiaus Šukonių km. ūkininko šeimoje. Jau 1941 m tėvai buvo įtraukti į tremtinių sąrašus, bet prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tremties išvengė. 1944 m. pradėjo lankyti Šukonių pradinę mokyklą. 1945 m. represuotas tėvas. 1947- 1948 m. mokėsi Vabalninko progimnazijoje. Iškilus tremties pavojui, motina su keturiais vaikais nuolat turėjo keisti gyvenamąją vietą. Mokslą tęsė Pasvalio, Svėdasų ir Subačiaus gimnazijose. Pastarąją baigęs 1954 m. įstojo į KPI Mechanikos fakulteto šiluminės energetikos specialybę, studijų metais įsidarbino Petrašiūnų VRE katilų ceche.

1959 m. baigęs KPI , pradėjo dirbti jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu Lietuvos MA Energetikos ir elektrotechnikos instituto naujai įkurtoje Dujofikavimo laboratorijoje, kur pradėjo tyrinėti kuro degimo procesus. Čia įgijo šilumos ir masės mainų modeliavimo patirtį, taikant ESM. Dirbdamas 1961 m. įstojo į Maskvos Chemijos pramonės mašinų gamybos instituto neakivaizdinę aspirantūrą, kur susidomėjo vandenilio degimo problemomis. 1970 m. šiame institute apgynė technikos mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją, tema: „Šilumos ir masės perneša chemiškai regeneruojančių dujų sraute“.

Minėtame Kauno institute nagrinėjo šilumos mainus aukštų temperatūrų srautuose bei radiacinius sudėtinius šilumos mainus aukštų temperatūrų srautuose, degimo kamerose kuro gazifikacijos reaktoriuose, kituose aparatuose. Kartu su bendradarbiais paskelbė daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, buvo aštuonių išradimų autorius. 1975 m. M. Tamoniui suteikiamas vyriausiojo mokslo darbuotojo vardas. 1981 m. parengė monografiją „Radiaciniai ir sudėtiniai šilumos mainai kanaluose“ rusų kalba, o 1986 m. buvo išversta į anglų kalbą. 1984 m. Maskvos Energetikos institute apgynė technikos mokslų daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaciją, tema „Radiaciniai ir sudėtiniai šilumos mainai aukštų temperatūrų technikos aparatuose“.

Nuo 1981 m. iki 1987 m. buvo FTEPI Radiacinių šilumos mainų sektoriaus vadovas, o nuo 1987 iki 2005 m. šio instituto Energotechnologinių procesų, vėliau Regionų energetikos plėtros laboratorijos vadovas. 1984 m. tapo Lietuvos TSR Valstybinės premijos , o 1987 m. Lietuvos TSR Ministrų tarybos premijos laureatu. 1987 – 1989 m. ėjo instituto direktoriaus pavaduotojo mokslo reikalams pareigas. 1990 m. spalio 10 d. buvo sukurtos organizacinės koordinacinės komisijos Nacionalinės energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos parengimui pirmininko pavaduotojas, o vėliau pirmininkas. Rengė alternatyvius Energijos tausojimo įstatymo bei šalies energetinio ūkio valdymo decentralizavimo reformos projektus. Buvo dešimties doktorantų vadovas. Už tai 1991 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas.

2007 m. kartu su Lietuvos Savivaldybių asociacija pasiūlė „Šilumos kainų grėsmingo augimo sušvelninimo nacionalinę programą“. Toliau tyrinėjo ir parengė šalies ūkio pošakių ekonominės veiklos efektyvumo retrospektyvos vertinimo metodiką ribotos informacijos sąlygomis. 2007 m. išėjo į pensiją.

Vedęs, užaugino sūnų, dvi dukras ir sulaukė septynių anūkų.

Parengė Aleksandras Gluosnis, Vytautas Miškinis